Trumpa santrauka

Aplankyti miestai/vietovės	Nuvažiuota	Visa kelionės trukmė	Apsistojimas	Įdomybės
St. Anton am Alberg	~4000 km  į abi puses	12 dienų	Apartamentai	Architektės Zaha Hadid suprojektuotas keltuvas Insbruke, St. Antono slidinėjimo kurortas.

Šiųmetė kelionė į kalnus buvo planuota (pradėjom prieš pusmetį) ir laukta (nuo praeitų metų slidinėjimo). Aišku visi kalnų ir slidinėjimo mėgėjai žino, kad vykstant į “ten” visko nesuplanuosi ir nenumatysi (dažnai nuo to dar smagiau), bet galim pasidalinti kai kuriais savo pamąstymais ir pastebėjimais.

Jau kelintus metus iš eilės mūsų kompanija keliauja slidinėti į Austrijos Alpes. Šiemet buvo nuspręsta keliauti į vieną iš pirmųjų Austrijos slidinėjimo kurortų St. Anton am Arlberg. Pasirinkimą lėmė noras turėti kuo jaukesnę aplinką (labai vengiame populiarių ir milžiniškų šios industrijos centrų), daug trasų, kuriomis galima keliauti po atskirus slėnius ir miestelius nenulipant nuo slidžių, infrastruktūros lygis (keltuvų naujumas, trasų priežiūros lyis). Atsiliepimų ieškojome atskirų valstybių slidinėjimo mėgėjų ir profesionalų internetiniuose puslapiuose. Ten radome sau naujų slidinėjimo vietų paieškos ir vertinimo kriterijų. Siekdami turėti kuo tuštesnes trasas, ieškome ne tik mažesnių slidinėjimo centrų, bet ir renkamės slidinėjimui 2 - 3 sausio savaites (tai vadinamasis “low season”, kada visi ilsisi po Kalėdų ir Naujųjų metų švenčių).

Kadangi nusistovėjęs slidinėjimo “pamainų” režimas (jos keičiasi šeštadieniais), tai tenka susidurti su priešpriešiniais srautais: milžiniški kamščiai formuojasi Miuncheno apylinkėse, Austrijos didmiesčių prieigose (Insbruke, Vienoje), per Lenkiją, dažniausiai iki Varšuvos tenka keliauti ištisiniame slidininkų spiečiuje. Taip pat keliaujant automobiliu ir nakvojant Čekijoj arba  Austrijoj, jei nebūni užsirezervavęs kambario viešbutyje arba motelyje, tenka įsitemti, ieškant nakvynės vietos. Viso to mes išvengėme pakoregavę savo kelionės laiką. Kadangi pernai metų šešių slidinėjimo dienų buvo gerokai per mažai, tai šiemet nusprendėme slidinėti aštuonias (ne visi apartamentų savininkai sutinka priimti tokiam nestandartiniam laikui, todėl reikia iš karto viską aptarti, o taip pat nepamiršti, kad atvažuojate ne pačiu populiariausiu laiku, todėl galima ir pasiderėti).

Iš Vilniaus išvykome diena ankščiau nei įprastai (ketvirtadienį), o grįžome diena vėliau – pirmadienį. Tai leido išvengti kamščių ir “konkurencijos” keliuose: vykstant į kalnus Varšuvą pravažiavome ketvirtadienio vidurdienį, Vieną – po penktadienio kamščių, Insbruką - penktadienio popietę; vykstant atgal, Insbruką pralėkėme ankstyvą sekmadienio rytą, Vieną - per pietus, o Varšuvą pasiekėme sekmadienio vakare.

Kadangi žmonos turėjo atskristi lėktuvu į Insbruką, tai vyriška kompanija, vykusi “spartietiškesniu” rėžimu, pasiekė kalnų miestą Insbruką keturiom valandom ankščiau nei planuota (išvengtos konkurencijos keliuose rezultatas). Labai rekomenduotume bent keliom valandom sustoti Insbruke ir aplankyti jo centrą ir senamiestį (jis nedidelis, turi keletą įspūdingų statinių), o taip pat tiesiai iš centro užkilti naujausiu kalnų keltuvu į miesto slidinėjimo trasą, nuo kurios pradžios atsiveria viso upės Inn slėnio panoramos (ypatingai viskas atrodo temstant, kai iliuminuojamos visos miesto viešosios erdvės). Visi atkreips dėmesį į garsiausios pasaulyje moters architektės Zaha Hadid (jos kūrinys – ir garsusis Insbruko šuolių su slidėmis tramplinas, be kurio neįsivaizduojama ir “Audi” reklama) suprojektuotą keltuvą, jo stoteles, netgi specialų jo tiltą (šio objekto nuotraukomis jau mirga naujausi architektūriniai žurnalai).

Specifinio atspalvio mūsų kelionei suteikė GPS įrenginio naudojimas, kuris labai pravertė Vakarų Europoje, nes leido visiškai atsipalaiduoti ieškant “kelionės tikslo kairėje/dešinėje)”, tačiau mūsų Garmin'a (meiliai jai suteikėme moterišką vardą, nes keliavo vyriška kompanija), maloniu balsu lietuviškai mus primygtinai kreipė iš Vilniaus į Kauną, nes jokio supratimo neturėjo apie Alytų ar Lazdijus, o atsigavo tik kertant Lietuvos - Lenkijos sieną (malonu, kad teko tik sumažinti greitį). Iki Varšuvos ji mus vedė labai užtikrintai ir mes nustojome ja abejoti, bet kuomet buvome nukreipti artimiausiu keliu (bet per Varšuvos centrą), pradėjome jos pasiūlymus tikrinti, nes važiavome kiekvienais metais trinamu maršrutu, todėl dar labiau nustebome pamatę siūlomą maršrutą iki Čekijos. Teko suvedinėti atskirus kelionės taškus mums patiems, naudojantis seno gero žemėlapio patarimais. Garmin'a mus pabandė apgauti ir įvažiuojant į Čekiją, nes jos žinios apie naująją trasą nuo Lenkijos Ciezyn'o iki Brno buvo nulinės, todėl verta stebėti nuorodas ir kritiškiau vertinti skaitmeninę informaciją. Taip pat buvome nukreipti nuo Brno iki Mikulovo ne greitkeliu, todėl grįžtant jau uždavėme kiek kitokį maršrutą – važiuojant sekmadienį, kelią nuo Vienos iki Brno turėtumėte greičiau įveikti pasukdami per Breclav, nes nuo jo eina greitkelių tinklas iki pat Lenkijos.

Nepamirškite susimokėti kelių mokestį Čekijoj ir Austrijoj. Austrijoje buvome patikrinti ar turime lipduką prie Vokietijos sienos, o Čekijoj po ratais, tiesiog į greitkelio vidurį, metėsi pareigūnas, mumyse turistus atpažinęs iš stogo bagažinės. Net nepasisveikinęs ar kitaip rodęs mums dėmesį, puolė prie stiklo ir akivaizdžiai nusivylęs mostelėjo važiuoti toliau.

St. Anton'o slidinėjimo regionas pateisino mūsų lūkesčius: labai jaukus, prižiūrimas. Bet svarbiausia – buvo daug sniego, plačių trasų ir gero oro. Kiek būtų galima papriekaištauti, kad trasos “retrakuojamos” tik vakarais, nes dėl dažno sniego, po pietų greitai formuodavosi sangrūdos ir tekdavo rinktis juodąsias trasas, kurios čia labai smagios (neveltui čia buvo surengtas 2001 metų pasaulio slidinėjimo čempionatas) – infrastruktūra aukščiausio lygio. Na gal kiek kainos aukštesnės, nes čia atvažiuoja nemažai turtingų žmonių, o mažuosiuose Zurse ir Leche, kainos atitinka jų kontingento lūkesčius.

Bet viską užgožia kalnų grožis, tyras oras, gera kompanija, saugumas, sniegas, greitis...

Busiko draugas,

Edgaras

Busiko kelionės po Europą,
www.busikas.lt