Trumpa santrauka

Aplankyti miestai/vietovės	Nuvažiuota	Visa kelionės trukmė	Apsistojimas	Įdomybės
Austrija: Viena, Mayrhofen, Finkenberg, Hintertux, Innsbruk. Lenkija: Krokuva	~3800 km	11 parų	Apartamentai (200 EUR/8 žm., dviviečiai kambariai su atskirais dušais, wc, viena virtuve, pension-glockenstuhl.at)	Hintertux ledynas (sniegas ištisus metus), Vienos senamiestis, Krokuvos senamiestis, Veličkos druskų kasyklos

Nesulaukę žiemos Lietuvoje (teisingiau jos net nebesitikėjome), nusprendėme jos paieškoti kitur. Pvz., Švedijoje, Italijos Dolomitinėse Alpėse ar Austrijoje. Galų gale pasirinkome Austriją, Zillertal regioną. Kelionės planavimas prasidėjo prieš porą mėnesių, tačiau susirasti gyvenamąją vietą nebuvo lengva, nes kelionė išpuolė kaip tik sezono Alpėse pradžiai (sausio paskutinė - vasario pirma savaitės).

Iki šiol keliauti į užsienius slidinėti teko tik su turistinėmis firmomis, todėl šiais metais norėjosi išbandyti šį tą naujo - kelionę savarankiškai. Sako, taip pigiau ir laisvės daugiau - patikrinsim. Savo jau ne pirmo amžiaus automobiliu tokioje neartimoje kelionėje nelabai pasitikėčiau, todėl kreipėmės į Busiką, kad išnuomotų mums rimtesnę transporto priemonę.

1 diena

Taigi, startas. Pasiėmę busiką (Opel Vivaro), susirinkome visus likusius kelionės dalyvius. O kompanija (8 vnt.) susirinko gana marga, kartu nekeliavusi ir skirtingų slidinėjimo lygių, buvo įdomu kas iš to išeis... Tradiciškai, viskas nevyksta taip greitai, kaip tikiesi - kol visus susirinkome, iš Vilniaus pajudėjome gal kokias 4 va.l atsilikdami nuo grafiko - apie 14:00. Ramu buvo bent jau dėl to, kad į Varšuvos kamščius nepataikysim. Oras kaip užsakytas - giedra, sausa, tik vėjas vis stengėsi nupūsti mus nuo kelio. Nors ant stogo nieko nevežėme, bet matyt nuo praeitų nuomotojų buvo likę bagažinės ragai. Na ir kėlė jie mums koncertus - baubė, kaukė, kol galų gale neapsikentę nuėmėme... Pasidarė gerokai tyliau.

A, tiesa, apie devintą kompanijos narį. Jis per visą kelionę nepratarė nė žodžio (o gal ir murmėjo sau tyliai, bet mes negirdėjome), bet užtat daug parodė - Navigatorius. Rodė mums kiekvieną žiedą, kelintą ratą apvažiavus pasukti reikia, posūkius ir pan. Tiesa, keletą sykių tvirtino, kad mes pievomis važiuojame, bet galų gale atsibusdavo ir išvairuodavo į teisingą kelią. Kadangi buvome sudarę kelionės maršrutą iš anksto, kad Navigatorius labai neužsiiminėtu saviveikla, nurodydavome atskirus kelionės punktus - Vilnius - Varšuva - Brno - Viena. Sekantį punktą nurodydavome dar neprivažiavę einamojo, kad, pvz., nepasiųstų mūsų per Varšuvos centrą ar pan.

2 diena

Taigi, be ypatingų nuotykių ryte jau buvome Vienoje. Ko gero buvom patys ankstyviausi turistai - dar net prašvitę nebuvo. Palikę busiką išėjome pablūdyti po Vienos centrą. Aišku, kelios valandos - mažai tokiam miestui apžiūrėti, bet bent jau pamatėme, kad tikrai verta čia sugrįžti ilgesniam laikui. Juolab kad mano žmoną į Vieną baisingai traukia Aukštosios Ispaniškojo Išjodinėjimo Mokyklos pasirodymai - ji pamišus dėl arklių. Taigi, išgėrę kavos, pasivaikštinėję keletą valandėlių ir nenorėdami grįžti jau žinomu keliu, šiaip ne taip radome busiką ir pradėjome paskutinį kelionės etapą - į Austriją, Finkenbergą.

Po ypatingai neprailgusios kelionės, papuolę į kelis kamščius, kurių priežasties nepavyko nustatyti - kurį laiką važiuoji lėtai lėtai, po to greitai greitai, o po to vėl lėtai lėtai (matyt kažkoks transporto srauto rezonansas), atvykome į Finkenbergą. Navigatorius mūsų pensiono nerado, tačiau privežė pakankamai arti, kad mes jį patys susirastume. Kelionės laikas įskaitant pasivaikščiojimą Vienoje - 25 h.

3 diena

Slidės išsinuomotos (tiems kas neturi), išgaląstos, suteptos (tiems kas turi), nusiperkam skipasus ir bandom pasikelti į trasas. Problema - keltuvai dėl vėjo neveikia. Veikia vienas 150 žmonių vežantis kitoje slėnio pusėje (Ahorn). Ten ir patraukiam. Pasikėlimas gana įspūdingas, pirmą kartą važiuojantiems ima drebėti kojos - labai jau nesaugiai tos uolos ir eglaitės žemai žemai atrodo... Viršuje vėjas, sniegas. Be akinių neįmanoma, su akiniais irgi, nes kaip mat užgaruoja. Nieko, susirenku savo arbatinukų grupelę ant lėkšto šlaitelio ir griebiam „plūgą" už ragų. Į dienos pabaigą visi šlapi, pavargę, bet atrodo patenkinti.

4 diena

Saulė ir giedras dangus. Keliamės į Penken. Žmonių tikrai nemažai - vis dėlto sezonas jau prasidėjęs. Toliau ganau pradinukus. Vienai merginai pamačius visus tuos aukščius ir atviras erdves sukyla baimė ir reikia ilgai įkalbinėti, kad pasileistų nuo kiek statesnių mėlynos trasos vietų. Nieko, šiaip ne taip judam į priekį. Trasų daug, gerai paruoštos. Tačiau ir žmonių nemažai. Prie keltuvų laukti nereikia, tačiau trasose antroje dienos pusėje sustumiami kauburiai.

Miegoti einam apie 21:00...

5 diena

Dalis kompanijos kaip ir planavo, šiandien neslidinėja, važiuos pasižvalgyti po apylinkes. O trys slidinėjimo fanatai (aš, mano žmona ir mano tėtis) išsiruošiam į Hintertux ledyną. Geras dalykas tie skibusai - vežioja nemokamai po visą slėnį. Trijų etapų pakilimas gondolomis, darosi vis šalčiau ir šalčiau - apačioje pliusas, viršuje -10 °C. Ir vėjas. Vis dėlto 3250 m. Bet užtat vaizdeliai kokie! Tikri atšiaurūs kalnai. Žydrai spindi ledynai, sodriai mėlynas dangus. Žmonių trasose mažai, pačios trasos ilgos ir plačios. Pats tas atidirbinėti „carving" posūkį. Žmona pasako ką aš jos nuomone blogai darau, tada bandau taisytis. Ir atvirkščiai. Daugmaž:

- Na, ar gražiai atrodau?

- Ne, negražiai. Kojos klišos - keliai per daug suglausti. O aš?

- Irgi negražiai. Pečius sukioji ir rankos nuleistos.

Vat taip ir mokomės.

Pati geriausia diena iš iki šiol buvusių. Hintertux neapvylė, nors ir nosis vos nenukrito nuo šalčio.

6 diena

Keliamės keltuvu iš Finkenberg, žadėjo debesis, bet jie skystoki ir kažkur tolumoje už kalnų kabinėjasi. Šlifuojam raudonas trasas. Pradinukai kažkur mėlynose, važinėja savarankiškai. Keliantis į Knorren linksma žiūrėti kaip liaudis ritasi nuo Harakiri - stačiausios trasos Austrijoje (nuolydis 78%). Pačiam kažkaip nėra noro ten lįsti - nesijaučiu tiek pažengęs, kad normaliai (ne kaip karvė ant ledo) nusileisčiau, o leistis vien tam kad pliusą pasižymėti - atrodo kvailoka.

7 diena

Naktį snigo. Važiuojam vėl į Hintertux. Šį sykį mūsų daugiau. Važiuojam šiek tiek „na ura", nes visas dangus debesimis aptrauktas. Pasikeliame į tokią vatą. Matomumas gal 20 m. Gerai kad daugmaž žinom kur čiuožti. Tik pats čiuožimas komplikuotas. Vestibiuliarinis aparatas atsisako padėti - čiuoži, sustoji, staiga supranti kad dar čiuoži. Arba atvirkščiai - galvoji kad judi, o pasirodo ne. Jokio horizonto sukalibravimui. Bet pakilus bugeliu iki trasos viršaus, pro rūką ima šviestis toks ryškus rutulys. Saulė vadinasi. Dar po poros valandų debesys tik aplink viršūnes tyvuliuoja - kalnai apsirūkę, kaip kažkas pastebi.

Dar viena puiki diena Hintertuxe su lediniu vėju, šiluma užuovėjoje ir austrišku glintveinu kavinukėje...

8 diena

Diena kaip diena, pasikėlėm iš Finkenbergo, traversavom į Penken, Horberg. Pradedu suprasti, kas ir kodėl man nesigauna.

9 diena

Sninga. Susikraunam daiktus - šiandien išsikraustom. Slidinėti kyla keturi ištvermingiausi - žmona, mano tėtis, aš ir viena mano mokinė. Ach, šviežias purus sniegelis! Dabar taip kokį nenuvažinėtą šlaitą susiradus... Važiuojam viena mėlyna trasa trise (tėtis pasiliko užuovėjoje nes pametė akinius, o be akinių neįmanoma), aš nulekiu truputį į priekį, sustoju, laukiu. Laukiu. Laukiu. Laukiu. Neramu jau darosi. Nusiimu slides ir pakylu aukštyn, kad matyčiau tą vietą kur išsiskyrėm (debesyse, sninga, matomumas prastas). Nieko nėra. Jau įtariu kas atsitiko. Nusileidžiu iki keltuvo, pakylu, pasiekiu išsiskyrimo vietą ir akurat - du slidžių pėdsakai neišvažinėtu sniegu link juodos trasos. Pasileidžiu ja, galvodamas ar greit pavysiu. Aha, štai ir jos. Tai, sakau, kas ką „daro" - jūs juodą trasą ar ji jus? O pasirodo buvo taip - užuot pasukusios staigiam posūky mėlynąja, nutraversavo į juodą, o ten mano mokinukė (čia ta pati kur antrą dieną labai bijojo) nugriuvo ir slydo gal 100 m. Nusprendė aukštyn nebekilti. Statu vis dėlto baisingai.

Nieko, nusileidome. Baisu jai buvo, bet ne taip kaip tikėjosi. Suprato, kad ne veltui aš po pirmos dienos sakiau - kai išmoksi statesniam šlaite „griūti" į priekį (būdinga pradinukų klaida - visi jie „sėdasi" pamatę statesnį šlaituką ir praranda slidžių kontrolę), galėsi įveikti praktiškai bet kokią trasą.

Ech. Štai ir baigėsi rojus. Susipakuojam į senai jau mūsų laukiantį busiką, užsukam į baseiną ir traukiam į Krokuvą.

10 diena

Anksti ryte atsirandam Krokuvoje, susirandam užrezervuotą viešbutuką. Kultūrinis šokas. Kai palygini apartamentus Austrijoje už 25 EUR/žm. (jauku, mediniai baldai, nuostabus vaizdas pro langus, 5 min. iki keltuvo) su viešbutuko Krokuvos miegamajame rajone rūkalais prasmirdusiu kambariu (už 20 EUR/žm.) su lova kur kiekviena čiužinio spyruoklė turi gerai jaučiamą individualybę, tai supranti, kad šitoje pasaulio pusėje dar kažkas labai negerai...

Na bet mūsų tikslas - Veličkos druskų kasyklos ir Krokuvos senamiestis. Ką aš galiu pasakyti - gražu ir įspūdinga. Pamatyti verta. Tik Lenkijoje geriau nenakvokit, arba skirkit tam rimtesnį biudžetą...

11 diena

Keliamės anksti ir startuojam namo. Lietuva pasitinka žaliuojančiais laukais. Namuose gerai, bet ir vėl norisi į kalnus. Jau planuojam kaip ten kuo greičiau nusigauti...

Grįžęs kažkaip prisimenu tokią vieną smulkmenėlę - kad netyčia sutaupėm apie 8 EUR. Arba optimistiškiau žiūrint - nuo kelių šimtų iki kelių tūkstančių eurų, kuriuos būtume sumokėję Austrijos policijai, jei būtų patikrinę ir neradę lipduko už kelių mokesčius. Kažkaip visai išdulkėjo iš galvos - kai į Austriją įvažiavom, buvo mano „pamainos" galas, tai buvau jau gerokai pavargęs...

Busiko draugai,

Jurgita ir Rasius

Busiko kelionės po Europą,
www.busikas.lt