Trumpa santrauka

Aplankyti miestai/vietovės	Nuvažiuota	Visa kelionės trukmė	Apsistojimas	Įdomybės
Praha, Šafhauzen, Ciurichas, Liucerna, Interlaken, Vevey ir Montreux, San Remo, Monte Karl, Kanai, Nica, Venecija	~5000 km	~13 parų	Kempingai, apartamentai	Reino kriokliai, Interlaken kraštovaizdis, Lauterbrunen slėnis, Trumelbacho krioklys, Šveicarijos rivjera, Šijono pilis, Brienzersee ežeras, Venecija.

Kelionę pradėjome planuoti metų pradžioje, sausio mėnesį. Norėjome paatostogauti Žydrojoje pakrantėje, nesvarbu – Italijos ar Prancūzijos pusėje. Po netrumpų svarstymų nusprendėme keliauti vienu automobiliu, pakeliui nakvoti kempinguose, ir savaitę praleisti viešbutyje. Septyniems asmenims ir bagažui, žinoma, reikėjo nemažo automobilio, todėl pradėjome domėtis įvairiomis galimybėmis. Informaciją apie „busiką“ radome internete. Siūlomos sąlygos buvo priimtinos, todėl kovo mėnesį rezervavome pasirinktąjį Opel Vivaro būsimai dviejų savaičių kelionei.

Pirma diena:
Maršrutas labai paprastas – iš Lietuvos išvykstame 5 val. ryto, per Lazdijus, Augustavą, Lomžą, Varšuvą, Vroclavą, Nachodą link Prahos. Apie 20 val. sėkmingai nuvažiavę apie 1100 km, likus apie 20 – 30 km iki Prahos pasiekiame pirmos dienos tikslą - kempingą WOSTREY AUTOKEMP esantį Ostri miestelyje. Internete kempingas buvo pristatytas daug geriau, nei pamatėm iš tikrųjų. Pati vieta lyg ir nebloga – ant užtvankos kranto, bet servisas – prieš 30 metų sovietiniuose kempinguose buvo geriau.

Antra diena:

Keliamės kuo anksčiau. Pusryčiaujam, susirenkam palapinę ir į Prahą. Ekskursijai po Prahą skyrėme keletą valandų. Pasižvalgėme po Karolio tiltą, iš tolo pasigėrėjome Prahos pilimi,  apžiūrėjome Senojo miesto Rotušės bokštą su XV a. įrengtu astronominiu laikrodžiu ir, kadangi oras nelepino (16 °C), šokom šildytis į „Busiką“ ir pasukom link Vokietijos. Nuo Prahos, Vokietijos kryptimi autostrada puiki. Apie Vokietijos kelius dar nesu girdėjęs blogo žodžio. Nors visą dieną su pertraukomis pliaupė lietus apie 18 valandą privažiavome Vokietijos – Šveicarijos sieną. Pasienietis stebintis pravažiuojančių mašinų srautą, automobilius su vokiškais ir šveicariškais numeriais leido per pasienio punktą nestabdydamas, bet vos pamatė kitokį numerį – iš karto sukruto. Sustabdęs mus nurodė sukti į šalį ir laukti. Po poros minučių atsiradęs pareigūnas paprašė pasų, pasipylė įprasti klausimai apie cigaretes, alkoholį, kontrabandą ir kitus draudžiamus įvežti daiktus. Atlikęs pareigą ir mūsų ilgai nekankinęs leido važiuoti toliau. Pirmas Šveicarijoje numatytas aplankyti objektas – šalia Šafhauzeno esantys Reino kriokliai. Tai ką išvystame – pranoko visus lūkesčius. Įspūdinga gamtos – vandens jėga. To negali perteikti jokios nuotraukos. Tai reikia pamatyti pačiam, pajusti pro šalį praūžiančios milžiniškos vandens masės triuškinančią galią.
Pasižvalgę pasukom link kempingo už keleto kilometrų ant Reino kranto. Kempingas buvo pustuštis. Jo tarnautojas sužinojęs, kad mes iš Lietuvos mums vietas skyrė šalia kitų, jau kiek anksčiau atvykusių lietuvių. Smagu svečioj šaly sutikti tautiečius. Šveicarišką kempingą su čekišku lyginti sunkoka. Čia buvo švaru, gražu, tvarkinga, jokio dvoko nuo WC. Akį džiugino šalia palengva plaukiantis Reinas, pro kurio skaidrų kaip stiklas vandenį be vargo matosi palei dugną plaukiojantys upėtakiai, po kempingo pievutes krypuojančios antys, po medžius liuoksinčios voveraitės. Pasaka ir tiek.

Trečiąjį rytą patraukėme tolyn per Šveicariją. Pirmas sustojimas Ciuriche. Turistų informaciniame centre, pasėmėme miesto planą, kuriame pažymėtos lankytinos vietos ir nurodytas trumpas maršrutas. Taigi, surengėme trumpą savarankišką ekskursiją. Kad Ciurichas yra pasaulinio lygio finansų centras pasitvirtino kiek keistoku būdu – dar niekur nėra tekę matyti gatvėse tiek kostiumuotų klerkų. Einant viena iš judresnių gatvių, kas antras sutiktas žmogus iš tolo švietė baltais marškiniais ir dėvėjo tamsią eilutę. Čia jie turėjo aiškią persvarą prieš turistus, ko nepasakytum kitose senamiesčio dalyse. Prasukę ratą senamiesčiu, pamatę garsias protestantiškas bažnyčias – Grossmunster, kurioje U. Cvingli skelbė naujas tikėjimo tiesas ir Fraumunster, turinčią penkis M. Šagalo vitražus, simbolizuojančius Bibliją, pasigrožėję miesto panoramomis tęsėme kelionę link Liucernos.
Liucernoje taip pat pasinaudojame turizmo centro paslaugomis ir apsiginklavę miesto planu bei kita dalijama informacija, ėjome apžiūrinėti miesto. Iš karto akį patraukia senieji mediniai tiltai – tiek Malūnų tiek ir Koplyčios. Ypatingai pastarasis, nes jis pastatytas įstrižai upės. Ir sugalvok gi šitaip. Matyt senais laikais tam būta svarių priežasčių. Liucernos senamiestis iš ties unikalus – ypatingai namai su iki šių dienų išlikusiomis fasadų freskomis.
Deja laiko grožėtis miestu turime mažai. Judame link nakvynės vietos – Interlakeno. Peizažas už lango pradeda keistis labai smarkiai – pradedam kilti į kalnus.
Vaizdai nuostabūs – ežerai, upės, šniokščiantys kriokliai, sniegu padengtos viršukalnės.
Įsikuriame kempinge šalia Interlakeno (Boningene) ant ežero kranto – įspūdinga.

Ketvirtąjį rytą keliamės prieš penkias, nes pirmuoju traukiniu norime pakilti į Jungfraujoch viršukalnę. Kelsimės vieninteliu Europoje geležinkeliu, kylančiu į 3475 m aukštį. Aišku, miego norisi, tačiau džiugino tai, kad visą kelionės laiką lijęs lietus liovėsi ir pagaliau galėjome džiaugtis saule. Pradedame kilti aukštyn. Kuo auščiau tuo šalčiau, pakeliui grožimės fantastiška Lauterbrunen slėnio panorama, stulbinančiu kalnų didingumu. Pasiekus sniegynus persėdame į kitą traukinį ir beveik visą likusį kelią važiuojame tuneliu. Kalno viršuje – žiema (- 6 °С), sniegas ir ledas (pravertė visi drabužiai kuriuos turėjome). Bet kad ir kaip būtų šalta, šalčio pojūtis užsimiršta nuo to ką regime aplinkui – ledo skulptūros, sniego slėniai, kalnų viršukalnės, tolumoje vos įžiūrimi miesteliai.
Nusileidę nuo kalno, aplankome šalia Interlakeno esantį Trumelbacho krioklį. Tai vienintelis prieinamas apžiūrėti, esantis kalno viduje iš dešimties kaskadų susiformavęs krioklys.
Tolimesnis dienos maršrutas suka link Ženevos ežero. Pravažiuojame per Šveicarijos rivjerą - Vevey ir Montreux miestelius, ir apžiūrime Šijono pilį. Atgal grįžtame jau ne autostrada, bet per kalnus. Grožimės šveicarišku gyvenimu iš labai arti. Vakarienę valgome grožėdamiesi pasakišku Brienzersee ežero vaizdu.

Penktoji diena prasideda kelione Šveicarijos Alpėmis link greitkelio, vedančio į pasienio miestą Luganą. Dar kartą tenka patirti visus važiavimo kalnų serpentinais pojūčius - vieniem kelia nerimą šalia kelio žiojinčios prarajos, kiti su malonumu stebi pasakiškus vaizdus.
Tolimesnis kelias nuo Lugano bėga link Milano, vėliau - Genujos ir Ventimiglijos kryptimis iki San Remo, kur praleisime savaitę. Greitkelis nuo Genujos pakaitomis tai neria į tunelį, tai pakimba virš prarajų viadukuose – labai neįprastas lietuvio akiai kraštovaizdis.

San Remo:
San Remo pakraščiuose stebino didelė gausybė šiltnamių įrengtų prie gyventojų namų – jie tikrai nepuošė vaizdo. Bet pačiame mieste vaizdas visiškai kitoks. XIX a. pabaigos turtuolių prabangios vilos, viešbučiai, pakrante nutiesti ištaigingi marmuru grįsti ir palmėmis nusodinti pasivaikščiojimo takai. Iš karto pajunti senojo kurorto dvasią. Senamiestis taip pat labai savitas: namai pastatyti įkalnėje, siaurų, tamsių gatvelių labiritai, daugybė bažnyčių... Tik arčiau jūros kranto ne taip statu, tad yra ir gatvių,  bet kiek aukščiau gatvelės - tik pėstiesiems, labai siauros ir labai stačios, kartais pereinančios į laiptus. Anais laikais su asilais jomis galima buvo kopti, dabar, kai pastarųjų mieste neliko – tik pėsčiomis. Tai miestas, turintis savitą dvasią, kažkuo panašus į visus Žydrosios pakrantės miestelius, bet kartu ir kitoks. Pliažai buvo sukurti tik dabartiniais laikais, tenkinant pasikeitusius poilsiautojų poreikius. Kalnuotoje pakrantėje jiems nėra pakankamai vietos, todėl pliažai arba labai brangūs, arba labai prasti (pagal Lietuvos pajūrio standartus).
Skyrėme laiko aplankyti Monte Karlą, Kanus ir Nicą. Nors Šie trys miestai išsiskiria savo dydžiu, ir prabanga, kuri atsispindi ne tik iš šiuolaikinio gyvenimo simbolių, bet matosi, kad jos čia netrūko ir prieš gerą šimtmetį. Tiek senoji, tiek šiuolaikinė prabanga - nerėžia akies – ji harmoninga ir estetiška. Architektūra ir gamta – tolumoje dunksantys kalnai, žemai tyvuliuojanti jūra, gatvėse augantys egzotiški augalai vieningai jungiasi į visumą. Gera pasivaikščioti tokiomis išpuoselėtomis gatvėmis ir visai nepavydu, kad tu čia esi tik keleivis. Yra ko siekti mūsų esamoms ir laikinosioms sostinėms.

Vienuoliktąjį rytą paliekame rojaus kampelį ir pradedame kelionę namų link. Tą patį vakarą ruošiamės nakvynei kempinge prie Venecijos ir, žinoma, važiuojam apžiūrėti, kaip atrodo skęstantis miestas. Dauguma iš mūsų Venecijoje esame buvę, tad nutariame, kad pėsčiomis pasivaikščioti bus įdomiau, nei plaukti vandens autobusu. Venecijos gatvelėmis, tiltais, aikštėmis vaikštome iki vėlumos, tad liekame visiškai “be kojų”. Nors kažkas ir buvo matyta – malonumas atrasti vis naują Veneciją atperka visus nepatogumus ir dižiulį tos dienos nuovargį.

Kitą rytą tęsiame kelionę namo. Tikslas pasiekti Brno. Vakare pasiekiame numatytą nakvynei viešbutuką, deja - vietų nėra. Tenka važiuoti toliau. Nuo Brno link Lenkijos nuvažiavus virš šimto kilometrų, pakelės reklama ir kelionės nuovargis sugundo pasukti nakvynei į Pilaitę (Zameček). Kainos kanda ir neatitinka suteiktos nakvynės ir pusryčių, bet galų gale jau nesvarbu. Norisi namo.
Dar viena nuobodi ir sunki diena per Lenkiją ir kelionė baigta.
Nuvažiavome virš 5000 km, keliauti “busiku” buvo labai patogu: važiavome nesusispaudę, turėjom daug erdvės tiek keleiviams, tiek bagažui, nebuvo jokių techninių bėdų ir esame labai patenkinti pasirinkę tokį kelionės būdą. Netrukus reikės pradėti galvoti, kur keliausim kitąmet.

Busiko draugas,

Tautvydas

Busiko kelionės po Europą,
www.busikas.lt