Trumpa santrauka

Aplankyti miestai/vietovės	Nuvažiuota	Visa kelionės trukmė	Apsistojimas	Įdomybės
Praha, Trento, Rovereto, Gardos ežero pakrantė, Verona, Piza, Florencija, Trasimeno ežeras, Perugija, Assisi (Asyžius), Roma, Vatikanas, Pompėja, Vezuvijus, Neapolis, Sorento, San Marino, Venecija.	Apie 7500 km	14 dienų	Viešbučiuose, moteliuose (Lenkijoje ir Čekijoje), kempinguose (Italijoje ir Austrijoje)	Gali mėgautis įsimenančiais kraštovaizdžiais, meno ir architektūros paminklais, muzikos ir literatūros tradicijomis, valgiais ir vynu. Būtina aplankyti ne tik plačiai pamėgtas turistų vietas, bet ir mažus miestelius, kalnus ir ežerus. Kiekvienas ten nuvykęs gali sudelioti savą, nepakartojamą, kelionės  “mozaiką”.

Pirmą kartą Italijoje pabuvojome su turistine grupe, šalis pakerėjo, todėl norėjosi į ją sugrįžti ir pakeliauti laisviau. Kelionė “busiku” - puikus pasirinkimas.
Kelionei išsinuomavom naujutėlaitį korėjietį - Hunday H1 mikroautobusiuką. Autobusiukas išlaikė visus kelionės išbandymus, puikiai sukiojosi kalnų serpentinais, pralindo siauromis Neapolio gatvelėmis, linksmai riedėjo autostradomis.

Trumpi patarimai ir pastebėjimai keliaujant “Busiku” į Italiją

Džiaugiamės, kad išsinomavome navigatorių, keliaujant į Italiją - jis tiesiog būtinas, kad galėtum greitai orentuotis žiedų ir apvažiavimų labirintuose, greitai surasti norimą objektą, pasirinkti mokamą maršrutą autostradomis, ar važiuoti nemokamais keliais.
Suplanavus pamatyti ir Pietų Italiją, kadangi norisi įveikti nemažus atstumus per kuo trumpesnį laiką, tenka rinktis ir mokamus kelius (vidutiniškai tai kainuoja 5 EUR šimtui kilometrų).
Keliaujant į Pietų Europą būtinas ir oro kondicionierius. “Busikas” ir čia mūsų nenuvylė, dėka oro kondicionierių tiek vairuotojo “kabinoje”, tiek salone keliavome komfortiškai net ir per didžiausius karščius. Nuo tiesioginių saulės spindulių ir smalsių žvilgsnių saugojo tamsinti mikroautobuso salono stiklai.
Keliaujant “Busiku” drąsiai galima rinktis nakvynes kempinguose. Kuo puikiausiai telpa visas inventorius. Italijos kempingai puikiai įrengti, ne tik būtiniausi patogumai, bet ir baseinai, parduotuvėlės, kavinės, internetas. Nakvynė vienam asmeniui nuo 6 iki 12 EUR.

Parkuotis Italijoje patogiausia atvirose aikštelėse, zonose apvestose mėlynomis juostomis, jos skirtos užsieniečiams, Italijos piliečiai parkuojasi baltomis juostomis pažymėtose zonose ir ant priekinio automobilio stiklo palieka laikrodžio formos parkavimosi abonementus. Parkavimo mokestis 1-3 EUR už valandą, brangiausias mokestis Venecijoje, tenka mokėti už 12 valandų 25 EUR, nepriklausomai nuo to, kad ketinate ten praleisti mažiau laiko.
Patartina užsukti į informacijos centrus turistams, kurių gausu Italijoje. Praktiškai net mažiausiuose miesteliuose galima nemokamai gauti vietovės ir apylinkių žemėlapius ir daug kitos naudingos informacijos.
Pastebėjome, kad Italijoje sveikas (be įbrėžimų, įlenkimų) maždaug kas dešimtas automobilis. Dėl didelio automobilių srauto, siaurų gatvelių, ankštų požeminių aikštelių, vykstant į šią šalį reikia būti pasiruošus įvairiems netikėtumams. Tiesa vairuotojai pasižymi žaibiška reakciją. Keliai - geros kokybės.

Apie kelionę plačiau
Į Italiją išvykom keturiese, įpusėjus kelionei, Perugijoje, prisijungė dar du kelionės dalyviai.

1 diena
Pajudėjom ankstų rytą, tik patekėjus saulei ir žliaugiant lietui. Apie vidurdienį, pasiekus Varšuvą, nušvito saulė. Nuvažiavę apie 800 km, už Vroclovo apsistojome jaukiame viešbutyje “Keturi metų laikai” su išpuoselėtu parku, jaukiu viešbučio interjeru ir senovinio stiliaus baldais.

2 diena
Išsimiegoję – link Čekijos. Apie 14 val. pasiekėme sostinę Prahą. Pasivaikščiojome pamėgtomis vietomis - Višegradas, Karlo tiltas, papietavome jaukioje senamiesčio kavinukėje. Neapleido įspūdis, kad Praha tiesiog dūsta nuo turistų antplūdžio..., todėl sostinėje neužsibuvome. Nakvynė – mažame jaukiame Čekijos miestelyje Stribo. Pro viešbučio langą matėsi graži centrinė aikštė ir miestelio rotušė.

3 diena
Per Vokietiją, Austriją link Italijos. 15 val. 30 min. kirtome Italijos sieną, įvažiavome į kalnuotąją šiaurinę šalies dalį – Trentiną – Alto Adidžę, labai pamėgtą slidininkų ir aktyvaus poilsio mėgėjų. Sustojome srities sostinėje Trente. Nedidelis miestelis, apsuptas aukštų kalnų grandinės, paliko stiprų įspūdį - įvairių epochų statiniai, freskomis puošti senamiesčio namų fasadai. Jautėmės šiek tiek namie (juk puikius Renesanso ir Baroko stiliaus pastatus Vilniuje kūrė taip pat Italijos architektai.) Nakvynei apsistojome netoliese, kalnų kempinge, prie nedidelio ežerėlio.

4 diena Kelionė Gardos ežero pakrante
Gardos ežeras - didžiausias Italijos ir vienas švariausių Europos ežerų, įtrauktas į UNESCO saugomų objektų sąrašą. Ežeras, kurio ilgis 51 km apsuptas kalnų. Pramogų įvairovė bet kurioje Jūsų pasirinktoje vietovėje: valčių, katerių, vandens dviračių, burlenčių, nardymo įrangos, dviračių nuoma, puikiai paruošti dviračių ir trekingų takai aktyvaus poilsio mėgėjams, teniso, golfo, mini-golfo aikštynai, botanikos parkai, didesni ar mažesni pramogų ir vandens pramogų parkai...
Pirmas sustojimas miestelyje Malcesine, pasivaikščiojome senamiesčio krantine Keltuvu pasikėlėme į 1760 m aukščio kalno Monte Baldo apžvalgos aikštelę. Nakvynei apsistojome Gardos miestelyje ežero pakrantėje.

5 diena Verona - antikos bei renesanso architektūros paminklų, Šekspyro išgarsintas Romeo ir Džiulijietos meilės miestas. Apsilankėme beveik 2000 metų senumo koliziejuje, savo dydžiu nusileidžiančiam tik esančiam Romoje.  Koliziejuje visą vasarą vyksta operos, miuziklai ir popžvaigždžių koncertai. Pasivaikščiojome po nuo viduramžių laikų puikiai išsilaikusias miesto aikštes, apžiūrėjome “Džiulijetos namą “. Iš tiesų tai tik restauruota XIII amžiaus užeiga, tačiau minios žmonių plūsta apžiūrėti, šio pastato tikėdami, kad kadaise Romeo buvo užlipęs į šio pastato balkoną pas savo mylimąją. Trijų aukštų pastate sumaniai įrengtas Džiulijietos muziejus su tos epochos baldais, indais ir drabužių eksponatais, bei pro langus atsiveriančiais kerinčiais Veronos vaizdais.

Pastatyta ir įsimilėjelių lova su daugybe mažų stalčiukų galvugalyje. Ne mažiau įspūdinga ir tarpuvartė, į vidinį kiemą iki 3 metrų aukščio apklijuota įsimilėjelių rašteliais ir aprašyta meilės prisipažinimais. Pavakary pajudėję link Pizos 20 val. ją pasiekėme ir apžiūrėjome Duomo ansamblį vakaro  žaroje. Po Pizos  Duomo ansamblio bokšto sutvirtinimo, jis vėl atviras lankytojams, kas pusvalandį 15 žmonių grupė liftu keliama į svyrantį Pizos bokštą (kaina vienam asmeniui 15 EUR). Nakvynė Marina de Piza kempinge prie Viduržiemio jūros.

6 diena
Išsimaudę Viduržiemio jūroje, apie vidurdienį, išvykome į Florenciją.
Istorinė Florencija – stebėtinai kompaktiška, todėl daugelį įžimybių lengvai galima pasiekti pėsčiomis. Miesto geografinis ir istorinis centras – Duomo bažnyčia, į kurios varpinę įsiropštėme įveikę virš 400 laiptelių. Apžiūrėjome miesto rotušę, į garsųjį senąjį tiltą, su tiesiog ant jo įsikūrusiomis juvelyrinėmis parduotuvėmis, žvilgterėjome tik iš tolo. Norint apžiūrėti Florencijos įžimybes ir meno galerijas, neužtektų ir visų atostogų. Vakarop išvykome. Nakvynė kempinge, prie Trasimeno ežero.

7 diena link Perugijos
Susitikome dar su dviem kelionės dalyviais, kurie Perugijoje praleido dvi savaites.
Jų įspūdžiai: Perugia – miestelis Italijos viduryje, kalnuotame Umbrijos regione, pasižyminčiame išskirtiniu gamtos grožiu. Miestas kažkada buvo svarbi regiono tvirtovė, taigi vaikštant po jį, neapleidžia įspūdis, kad esi didžiulėje pilyje - aplink viduramžių architektūros sienos, bokštai. Siauros gatvelės ir į visas puses atsiverianti puiki panorama, nes beveik visas miestas yra ant kalno. Tai sudaro nemažai sunkumu orientuotis pagal žemėlapį, nes iš pažiūros visiškai šalia esantis objektas gali būti visiškai kitame lygyje. Taigi norom nenorom tenka ilgai vaikščioti lankstais kol galu gale išsiaiškini trumpiausius kelius į norimas vietas. Malonus įrengimas miesto centre - į kalną keliantys eskalatoriai ir liftai, nors net ir su jų pagalba tenka gerokai pavargti vaikščiojant. Automobiliais sklandžiai itin siauromis mieto gatvelėmis manevruoja bene vien vietiniai, mums teko gerokai pavargti kol radome kelią gatvelių labirintais - vėlgi reikia iš anksto numatyti maršrutus. Nors ir sunkiai rastas, viešbutėlis “San Sebastiano” buvo gana jaukus, mokėjome 46 eurus už dvivietį kambarį, pigiausias bene kiek ieškojom, mažiau kainavo nebent jaunimo “fermos”, tačiau šios buvo toli nuo centro. Keliavome butent į liepos mėnesį vykstantį “Umbria Jazz” festivalį, taigi po kelių dienų įsivėlem į tarptautini šurmulį. Perugia paliko itin gražaus ir jaukaus miestelio įspūdį - nustebino labai mažas turistų kiekis, nors buvo liepos mėnuo.
Patyrėm ir kai kokių nepatogumų, neįprastų, prie supermarketų prekių įvairovės pripratusiam lietuviui - kelias dienas neradom kur nusipirkti paprasčiausių daiktu - kad ir peilio. Mat Italijoje populiarus “šeimų verslas”- mažos specifinių prekių parduotuvelės, kur yra tik tam tikros paskirties prekių pasirinkimas. Taigi, nori peilio - ieškai peilių parduotuvės. Ir vėlgi veikia dėsnis - turi žinot iš anksto ko nori ir kur tai gauti. Italai nekovoja dėl kliento kaip lietuviai, ten ir restoranėlyje tenka ilgai palaukti, apskritai tarp prekybininkų viekia principas “tau gi reikia, ne man”. Nors šiaip italai paliko labai nuoširdžių ir draugiškų žmonių įspūdį, jie nesišypso dirbtinėmis amerikietiškomis šypsenomis, bendrauja “iš širdies”. Maistas gan brangus, nors pigesnis nei Romoje, restoranėliai vaišina skaniai, picos kainuoja 5-6 eurus, sąskaita žmogui už pietus 10-20 eurų. O paieškojus galima ir už pora eurų sočiai pavalgyti itališko “fast food” - didelių sumuštinių su kumpiu, mozzarella, pomidorais ir kitais pasirinktais ingredientais.

Verta aplankyti tik 30 km nuo Perugijos esantį viduramžių miestą Asyžių (Assisi). Tai taip pat kalnuotoje vietovėje įsikūręs vaizdingas miestas, kuriam populiarumą atnešė šv. Pranciškus, kuris čia ir palaidotas. Bazilika, kaip šv. Pranciškaus palaidojimo vieta, pradėta statyti 1228 m. Ji sudaryta iš dviejų - Aukštutinės ir Žemutinės bažnyčių, gausiai išpuoštų freskomis to meto garsiausių dailininkų. Bazilika laikoma viena didingiausių krikščioniškų šventovių, ištisus metus čia plūsta minios maldininkų.

8 diena  Roma ir Vatikanas
Nuvykę į Romą pirmiausia aplankėme pasaulinę katalikybės sostinę – Vatikaną, mažiausią pasaulyje valstybę, užimančią apie 50 ha plotą. Vietoje, kur dabar stovi šv. Petro bazilika (apie 64 m. po Kristaus) buvo nukankintas ir palaidotas šv. Petras. Bazilika pritrenkė savo didybe, freskų ir mozaikų grožiu, įspūdingi Romos vaizdai atsivėrė pakilus į bazilikos kupolą.

9 – 10 diena Pompėja, Vezuvijus, Neapolis  ir Sorento
Atvykome jau vakarop ir leidomės apžiūrėti  geriausiai išlikusio senovės Romos Imperijos miesto - Pompėjos griuvėsių. Kaip bebūtų keista, perkant bilietus, galiojo nuolaidos studentams (kitur dažniausiai sulaukdavome replikos „in Italy - no student“, taip kad ISIC čia bene bevertis), o 18 nesulaukę asmenys išvis įleidžiami nemokamai. Apie pačią Pompėją nėra ko pasakoti - tiesiog reikia tai pamatyti, vaikštant neapleidžia įspūdis, kad kažkas tave perkėlė į Kristaus eros pradžią... Apeiti visa miestą užims apie pusę dienos, jei jau visai viską pamatyti gal net daugiau, mes per keletą valandų tikrai nespėjom visko apeiti, apžiūrėjom tik įdomiausius objektus. Patartina nusisamdyti vietinį ekskursijos vadovą, kuris papasakos daug įdomių faktų ne tik apie išlikusius statinius, bet ir apie to laikmečio senovės Pompėjos gyvenimą ir žūtį.
Važinėti mikroautobusu po Neapolį reikia stiprių nervų ir tikrai gerų vairavimo įgūdžių, nes automobilių ir motorolerių srautas čia nenutrūkstantis, nepaklūstantis jokioms taisyklėms ir gan stipriai varginantis. Kartais net atrodo, kad kai kurie italai - visai pamišę, nes mums sustojus prie geležinkelio pervažos, kaip kokiam kino filme, mus aplenkė ir pro pusiau nusileidusi šlagbaumą pralindo automobilis ir dar du motoroleriai (vienas tiesa nespėjo, bet nulipo ir perkišo motorolerį pro šlagbaumo apačią). Neapolio centro nespėjome apžiūrėti nes leidomės link Vezuvijaus, ilgai važiavom vingiuotais keliukais į tą  didelį kalną, kur be perstojo kelią užkimšdavo turistų autobusai, vos ne vos manevruojantys siauru keliuku.
Deja, pavėlavome, pasirodo į pačią viršukalnę įleidžiama tik iki 17 valandos, susitarti niekaip neišėjo, nes kopti tenka apie 2 valandas, o italai tikrai labai nenori dirbti viršvalandžių belaukdami. Nepatenkinti murmėjo ir vokiečių autobuso turistai, taip pat nepraleisti. Teko pasigrožėti Neapolio įlankos vaizdais nuo tos Vezuvijaus kalno vietos, kurią pavyko pasiekti ir leistis atgal.
Abi naktis nakvojome kempinge netoli Sorento. Daug žalumos, gėlių, čia pat nokstantys citrinos ir mandarinai. Tai buvo tolimiausias mūsų kelionės taškas.
Sorento apylinkių pakrantės atrodo tikrai įspūdingai, iš jūros kylančios didžiulės uolos ir smėlėti paplūdimiai apačioje. Pasimaudėme, tiesa degintis buvo net per karšta, o ir smėlis buvo tiek įkaitęs, kad be kažkokio apavo visai nemalonu vaikščioti. Ne veltui ten tiesiog klesti skėčių nuoma, nes be jų sunkoka būtų ilgiau išsėdėti. Vakarop apžiūrėjom patį Sorento miestą, kuris, kaip ir dauguma italų miestų, atgyja vakare, kai oras tampa idealus - nei per karšta, nei per šalta. Įspūdingos panoramos, tvarkingos, gražiai sutvarkytos miesto gatvės paliko tikrai malonų įspūdį.

 

11 diena Adrijos jūros pakrante pasukome link San Marino
Atvažiavus į šį miestą - Respubliką ant kalno šlaito, apima jausmas, kad esi Gariūnų turguje - aplink pilna parduotuvėlių bei kioskų su pigių prekių marmalynu, kuris dauguma atvejų niekuo nesusijęs nei su miestu, nei net su Italija. Be to dominuoja rusų kalba, dauguma prekeivių taip pat rusai. Na, ką padarysi, čia matyt sava valstybė, savi įstatymai, gal tiesiog labai palanku jiems ten prekiauti. Nakvynei apsistojome kempinge pakeliui į Veneciją.

12 diena Venecija
Miestas ant vandens pasitiko dideliu karščiu, turistų miniomis ir tvankuma. Mikroautobusą vos įspraudėm aštuntame daugiaaukštės stovėjimo aikštelės aukšte, nes vietų beveik visai nebuvo. Nusipirkom bilietus ir greitaeigiu keltuku išplaukėm link San Marko aikštės. Kelionė buvo maloni, nes atgaivino vėjas ir nuostabūs šio neįprasto miesto vaizdai. Įdomiai atrodė ir vandens eismas - čia taip pat neegzistavo jokios taisyklės ir visi laiveliai malėsi kaip kas išmanė dideliais greičiais, porąkart vos neatsitrenkėme į jachtas, tuomet vairininkai vienas kitą gražiai itališkai apiburnodavo. Išlipome San Marko aikštėje ir tada jau sunkai brovėmės pro turistų minias, turėkite omenyje, kad liepa - ne pats tinkamiausias metas apžiūrinėti šį miestą, nes siauros gatveles buvo pilnutėlės žmonių ir atrodė kad dalyvauji kažkokiam mitinge ar masinėje šventėje. Mieste daug idomių Venecijietiško stiklo ir suvenyrų parduotuvėlių, ir pats miestas pakankamai įspūdingas, na vėlgi - tai reikia pamatyti.

Vakarop palikom Italiją. Nakvojome jau Austrijos kempinge prie nedidelio ežerėlio.

13-14 diena Austrija, Slovakija, Lenkija. Paskutinės dienos popietę jau buvom namuose.

Pirmas įspūdis, sako, būna stipriausias bet ir pabuvojus antrą kartą , traukia sugrįžti į cezarių, spartakų, mikelanželų, popiežių ir ferarių žemę...

Dideli “Busiko” draugai Rasa, Vilmantas, Lukas, Matas, Daiva ir Jūratė

Busiko kelionės po Europą,
www.busikas.lt