Trumpa santrauka

Aplankyti miestai/vietovės	Nuvažiuota	Visa kelionės trukmė	Apsistojimas	Įdomybės
Sassnitz – Berlin – Dresden – Augsburg – Legoland (Gunzburg) – Munchen – Zugspitze – Neucshwastein – Rheinfall (CH) – Schwarzwald – Rheintal – Heide Park (Soltau) – Hamburg	~2400 km	15 dienų	Apartamentai	Berlyno Zoologijos sodas, Gamtos muziejus, Potsdamo aikštė, Zwinger rūmai Dresdene, Bastei (Sachsische Schweiz) uolos, Augsburgas, Legoland'as, Vokiečių muziejus (Deutsches Museum) Miunchene, Aukščiausia Vokietijos Alpių viršūnė, Reino kriokliai ir slėniai, Belchen ir aplinkinės viršukalnės Schwarzwald miške, HeidE parkas, Hamburgas

Kelionės tikslai

Pagrindiniai buvo du – pamatyti Vokietijos gamtos grožybes, miestus ir pasilinksminimo parkus, bei pavasarį bundančius Šveicarijos kalnus ir krioklius. Taigi, Šveicarijoje planavome praleisti bent dvi pilnas dienas, nes tų krioklių buvome prisigaudę internetu virš 10-ies. Kaip dažnai būna tokiose laisvo grafiko kelionėse, realybė viską pakoregavo ir norėdami kuo geriau pažinti Vokietiją, į Šveicariją užsukome tik kelioms valandoms, pasižiūrėti Reino krioklių.

Vokietija – šalis didelė ir regionai gan skirtingi tiek savo gamta, tiek architektūriniu, ekonominiu išsivystymu. Susidarė toks įspūdis, kad Pietuose ir Vakaruose smagiau (Bavarija, Reino žemė – Pfalcas ir Saro žemė). Tuo tarpu Šiaurėje ir Rytuose įdomiau išsivystę tik didieji miestai (Berlynas, Drezdenas, Hamburgas). Žinoma, važiuojant automobiliu, didelius atstumus tarp objektų autostradomis, prarandama galimybė pajusti pilną regionų koloritą.

Planuojant kelionę automobiliu, labai rekomenduojame pasinaudoti Michelin Green Guide knyga. Paprasta ir geniali trijų žvaigždučių objektų vertinimo sistema tikrai nenuvylė ir padėjo pasirinkti „topus“ riboto laiko aplinkybėmis. Be to, Michelin‘as yra sudaręs ir aprašęs atskirus kelionių automobiliu maršrutus šalies viduje. Turėjome ir Dorling Kindersley kelionių vadovą. Šis pasižymi malonia akiai ir patogia pagal regionus suskirstyta informacija. Tačiau jo bėda ta, kad ten viskas aprašyta nuosekliai ir nesudėlioti prioritetai, tad atsiranda tikimybė apžiūrinėti visokius niekus, o praleisti tai, ko „negalima nepamatyti“. Sudėjus, tos dvi knygos puikiai viena kitą papildė ir kartu su iš Busiko išsinuomotu GPS‘u leido judėti tarp objektų optimaliai.

Klaipėda – Sassnitz

Šįkart nenorėjome laiko ir sveikatos eikvoti mielai Lenkijos kelių sistemai, tad tiek į priekį, tiek atgal plaukėme keltu. Šis, pavadintas „Vilniumi“ – kiek padremžtas, daugiausia „furas“ vežantis. Įdomu, jog kapitonas per radiją pirmiausia valgyti pakviečia „gerbiamus sunkvežimių vairuotojus“, o tik po gero pusvalandžio kitus keleivius. Taip ir nesupratome, ar čia pagarba „furistams“ rodoma, ar bijomasi, jog jie ilgiau neištemps ir „nuluš“. Dauguma jų lėbauja kajutėse arba „Saulės“ bare ant denio, kaip jie kitą dieną autobanais šalia tavęs važiuos, geriau negalvoti.

Keltas išplaukia 16 val., o kitą rytą 11 val. jau būna Riugeno saloje.

 

Berlynas

Labai gerą įspūdį padarė Zoologijos sodas (rekomenduojame planuoti visą dieną) – žvėrių gausybė, jų voljerai švarūs ir sumaniai įrengti. Kai žvėrys eina į savo namelius, lankytojai nelieka it musę kandę kaip Kaune, į visus pastatus galima įeiti ir gyvūnus apžiūrėti iš vidaus. Plaukiojančius pingvinus ar žuvis galima paglostyti, baltoji meška savo snukį prikiša vandenyje 10 cm atstumu nuo tavęs, jei ne storas stiklas, galėtum bandyti ir ją paglostyti.

Akvariumas – atskira ir labai įspūdinga Zoosodo dalis.

Gamtos muziejus įdomus tiek vaikams, tiek suaugusiems. Tikras didžiausias pasaulyje dinozauro skeletas greit virtualiai „apauga mėsa“ ir ima „ganytis“ priešistoriniame miške interaktyvių kompiuterinių technologijų pagalba. Sena muziejaus aura puikiai derinama su modernumu, daugelį eksponatų galima „įjungti“. Sužavėjo mažieji vokietukai, kaip skėriai lakstantys po muziejų ir atliekantys mokyklines užduotis priklaupę ant žemės ir kur pakliuvo.

Kiek mažesnį įspūdį padarė pats Berlynas - Unter der Linden gatvė su Brandenburgo vartais, Bebelio aikšte ir t.t..

Potsdamo aikštė – išaugusi buvusios Berlyno sienos dykynėje, gyva, su daugybe lauko kavinių, jos dengtas kupolas gražiai žiūrisi vakare. Beje, giminaičiai, apsilankę šioje aikštėje veikiančiu, 4D kino teatru buvo nusivylę, nes sumokėję krūvą pinigų pusę viso kino turėjo klausytis pasakojimo vokiečių kalba (kurios jie nemoka), kai tokio kino teatro pagrindinė priedermė – stebinti pritrenkiančiais vaizdais.

Iki 2015 turėtų būti rekonstruota garsi Muziejų sala, tad dabar joje galima pasižiūrėti daug pastolių ir filmuką kaip viskas pasikeis. Saloje aplankėme tik Pergamo muziejų (tai, ką vokiečiams pavyko nugvelbti iš Romos ir Atėnų) – nuobodokas ir pasižymėjęs nemaloniu įsitempusio personalo dėmesiu, kas šiaip jau visai nebūdinga Vokietijai. Nors suprantama – jiems duota užduotis išsaugoti dar likusias skulptūrų rankas, galvas ir kitas kūno dalis.

Charlottenburgo rūmus apžiūrėjome tik iš išorės, nes buvo uždaryti – nieko ypatinga tiek parko, tiek architektūros prasme. Turbūt viskas, dėl ko jį Michelin vertina 3 žv. – viduje, sprendžiant iš nuotraukų tikrai gražu turėtų būti senovinės prabangos mėgėjams.

Praktinė patirtis – gyvenome appartment‘uose, tai yra dviejų kambarių butas su virtuvėle. Tai labai geras variantas keliaujant didesne šeima (mūsų buvo 4 asmenys), nes viešbučiai turi ribotas galimybes ir dideles kainas tokiems piliečiams. Padeda booking.com sistema. Apsistojant ilgesniam laikui, galima nusipirkti Berlin Welcome Card, kuri leidžia keletą dienų naudotis idealia miesto traukinių, metro, autobusų, tramvajų sistema, suteikia nuolaidas į muziejus ir kitur.

Drezdenas

Ypatingai mielas miestas, kurį Rytų vokiečiai atstatė iš visiškų griuvėsių, po 1945 m. nekantraujančių laimėti sąjungininkų bombardavimų. Netradicinės architektūros sienomis apsupti  Zwinger rūmai, Elbės pakrantėje stūksantys įspūdingi pastatai ir senos gatvelės, galimybė palyginti netoliese esančias lakonišką katalikų katedrą su kičiniu rožiniu interjeru pasižyminčia gotikine protestantų kirche. Važiuojant Elbės paupiu ir netolimais rajonais, galima pasigrožėti net ir privačių rezidencijų architektūra ir tvarka. Net nesitiki, kad Drezdenas priklausė sovietizuotiems Rytų vokiečiams, juokais paspėliojome, kad tame mieste turbūt gyveno Komunistų partijos grietinėlė.

Bastei (Sachsische Schweiz) apie 20 - 30 km nuo Drezdeno stūksančios nerealaus, tartum mėnulio peizažo uolos, gamtos labai stačiai nudrožtos per amžius. Įrengti liepteliai ir tilteliai leidžia patekti į pačias smailiausias viršūnes, paliesti uolas ir tarpeklius ranka bei pasigrožėti fantastiška Elbės slėnio panorama.

Labai rekomenduojame Drezdeną ir Sachsische Schweiz, patys vos nepraleidome jų nepamatę, prieš tai galvodami taupyti kelionės laiką.

Praktinė patirtis – gyvenome GPS‘o prirodytame Gasthaus, kur tūlas vokietis Drezdeno privačių namų rajone įsirengęs užeigą ir kambarius. Beje, taip ir nespėjome suprasti Gasthaus (Gasthof), Pension, Zimmer sistemos – labai skirtingi serviso lygiai ir kainos, tad gaunasi šiokia tokia loterija bandant rasti tinkamą savo poreikiams ir kišenei. Mūsų prieš kelionę svajotą 70-80 EUR/naktį 4 asmenų šeimai biudžetą turėjome mikliai perskaičiuoti į 100 EUR/naktį. Kai kur mokėjome apie 80 EUR, kai kur ir visus 110 EUR.

Augsburgas

Į šį romėnų kultūros įtakotą viduramžių miestą (didelis, trečias Bavarijoje po Miuncheno ir Niurnbergo) vykome kaip į tarpinę stovyklą, kurioje planavome apsistoti trims dienoms ir iš jo daryti pilnos dienos „išpuolius“ į aplinkinius Bavarijos objektus. Kadangi iš Drezdeno iki Augsburgo „mynėme“ 500 km, kuklus ir saugus 170 km/h greitis leido atsirasti Augsburge tik vėlai vakare. Patyrėme daug sunkumų ieškodami nakvynės, nusivylėme kai kuriais Gasthaus‘ais, kurie buvo arba niekingai žemo lygio arba jau uždarytomis registratūromis. Galiausiai nusigrūdome iki Augsburgo centro ir šiaip ne taip gavome du kambarius Ibis viešbutyje pačiame centre.

Pats Augsburgas – gan smagus itališko kvapo turintis miestas, pilnas picerijų. Senamiesčio architektūra pakankamai savita. Kitą rytą nutarėme dumti iš šio turėjusio tapti mūsų stovykla miesto. Tad interneto kavinėje pasinaudojome jau patikrinta www.booking.com sistema ir užsakėme kitai dienai Gasthaus‘ą miestelyje netoli Legolend‘o bei po to einančioms trims dienoms appartment‘us Miunchene.

Praktinė patirtis – važiuodami savo absoliučiai nemokamais ir idealiais autobanais, vokiečiai yra labai kultūringi ir drausmingi. Visi stengiasi laikytis dešinės pusės, net 250 km/h greičiu prazvimbiantys poršai, bemsai ir mersai rikiuojasi į pačią dešiniausią sunkvežimių juostą, jei tik mato tarpą be mašinų priekyje. Jeigu toks pasiveja tave „dardantį“ 160-180 km/val. trečioj juostoje, nemirksės ir nepypsės kaip dažnas tautietis, o kantriai palauks kol aplenksi kitus ir persirikiuosi.

Legoland (Gunzburg)

Jaunas parkas, atsidaręs berods tik 2008-ųjų kovą, todėl dar pora atrakcionų neužbaigti, be to stinga žalumos. Labai brangus – 4 asmenų šeimai suplojome 120 EUR. Parkas turi savo veidą ir „cinkelį“, kiekviename kampe vis kokie lego žmogeliukų juokeliai, smagus 4D teatras, su išmone padaryti atrakcionai. Žinoma, ekstremalių atrakcionų mėgėjai parku nepasitenkins, tačiau vaikams, kurie čia gali net paišdykauti ir pašaudyti į kitus vandens patrankėlėmis – labai smagu. Na, o vainikuoja parką – lego miestai – Berlyno, Venecijos, Amsterdamo ir daugelio kitų miestų miniatiūros su aerodromais, futbolo arenomis, plaukiojančiais laivais – viskas su mažiausiomis tikromis detalėmis iš lego kaladėlių ir žmogeliukų, viskas juda ir važiuoja. Verta apsilankyti.

Miunchenas

Ypatingai smarkiai patiko Vokiečių muziejus (Deutsches Museum). Rekomenduojame praleisti ne mažiau kaip pilną dieną. Iš vakaro vaikai pasivaipė, kad gal pasiliks namie, nes pavargę po kelionių, o muziejai juk nuobodūs. Kitą dieną viskas baigėsi tuo, kad nuo 12 val. iki uždarymo desperatiškai bėgiojo po muziejų net nevalgę su nuoskauda, kad spėjo tiek mažai salių apžiūrėti. Muziejus milžiniškas, 7 aukštų, tad tikrai verta pradėti nuo labiausiai dominančių salių, nes nuosekliai viską apžiūrėti turbūt prireiktų savaitės. Muziejaus įdomybė ta, kad didžioji dalis eksponatų – interaktyvūs. Tai, ką nuobodžiai kalėte mokykloje, čia įdomiai galite išbandyti – paliesti, paspausti, patraukti, pasisupti, įjungti. Fizikos, matematikos salės padarytos su begaline išmone. Lėktuvai, laivai, kalnakasyba, naftos gavyba, kosmosas, astronomija, maistas, chemija  – nuo natūralių dydžių modelių iki judančių miniatiūrinių maketų. Būtinai reikės sugrįžti ateityje, nespėtų apžiūrėti, tačiau knygų - vadovų rekomenduotų Farmacijos ir Muzikos instrumentų salių. Pačiame Miunchene – gražu ir žalia, tačiau jame vakarop pamatėme tik pagrindines gatves, panašu, kad darbo valandomis yra ką pažiūrėti ir karališkos prabangos mėgėjams.

Deutsche Alpenstrasse

„Paveikslinių“ Alpių ir smagių miestelių kelių trasa.

Zugspitze

Aukščiausia Vokietijos Alpių viršūnė, beveik 3 km, į ją iš žiemos olimpinio miestuko Garmisch-Partenkirchen veža traukinukas - funikulierius (beveik iki pat viršūnės, tačiau paskutinius keletą šimtų metrų jau, žinoma, tik lyninis keltuvas), kelionė ten ir atgal trunka pusę dienos. Gražu, apačioje žaliuoja kalnų ežero akis, galima nuo pačios viršukalnės pamatyti keturias šalis – Vokietiją, Austriją, Šveicariją ir Italiją. Gyvo vaizdo kameras galite pažiūrėti: http://www.zugspitze.de/de/aktuell/wetter/panoramakameras.htm

Neuschwansteino pilis

Turbūt garsiausia Vokietijoje, stovi ant aukšto kalno šlaito. Pro ją važiavome jau vakarop, tad į vidų nepatekome, tik apžiūrėjome iš apačios. Kičinė, tačiau vis tiek įspūdinga architektūra ir ypač jos suderinimas su gamtovaizdžiu.

Reino krokliai (Rheinfall, CH)

Trumpam užšokome į Šveicariją, tik pažiūrėti Reino krioklių. Reinas laikomas vokiška upe, tačiau Šveicarijoje prie Schaffhauseno jis įspūdingai virsta per uolas, tai berods daugiausiai vandens pernešantis krioklys Europoje. Kiek prisibijojome, kad nepirkę apie 100 Lt kainuojančios kelių vinjetės, gausime kokią milžinišką baudelę, tačiau pasirodė, kad tranzitu vykstantiems, ar nepasiekiantiems autostradų tos vinjetės nereikia. Reine verta kateriu būti nuplukdytam ir paleistam ant krioklio iš visų pusių graužiamos uolos. Laivelis kuriam laikui nuplaukia, palikdamas tave tokį vienišą šalia galingai ūžiančio milžiniško vandens srauto – jis taip arti, ranka pasiekiamas. Labai smagu, to negali pajusti apžiūrinėdamas krioklį iš atstumo, nuo kito kranto.

Juodasis miškas (Schwarzwald)

Belchen ir aplinkinės viršukalnės. Bene didesnį įspūdį už Alpes padaręs miškų masyvas pribloškė šimtametėmis mėlynomis eglėmis apaugusiais kalnais, siaurais kalnų keliukais, iki 4 laipsnių nukritusia temperatūra (važiuojant nuo Miuncheno buvo karšta, apie 20 laipsnių), debesimis, kuriuos galima paliesti iškišus ranką pro mašinos langą. Mūsų GPS‘o suplanuotas trumpiausias maršrutas buvo uždarytas, todėl apvažiavimui buvome nukreipti per kitą ekstremalų kalną, su siauru ir labai stačiu – iki 18% - keliuku. Ties kai kuriais serpantinų posūkiais norėjosi pasikrapštyti galvą, galvojant ką čia dabar daryti, tik nebuvo kada – buvo baisu, kad „stačiai stovintis“ automobilis neužgestų. Nuostabūs slėniai su pavieniais namukais, mums ypač pasisekė tai pamatyti besileidžiančios saulės spalvose.

Reino slėniai (Rheintal)

Pernakvoję Mannheime, pajudėjome Michelino rekomenduota trasa nuo Rudesheimo iki Koblenzo palei Reino upę. Įdomu, kad tiltų per Reiną čia nėra, tačiau automobilius ir pėsčiuosius mikliai kelia daugybė mažų bet greitų keltų, vieną tokį ir mes išbandėme. Vaizdai labai gražūs, ypač nuo Loreley viršunės. Nuo jos atsiveria tarp kalvų tekančio Reino, juo plaukiančiom devyniom galybėm įvairaus plauko laivų, šalia upės nuolat zujančiais ir į tunelius sulendančiais raudonais Deutsche Bahn‘o traukinukais. Visą šitą įrėmina dideli upės šlaitai padabinti lygiakraščiais vynuogynais, spalvotų namukų miesteliais ir daugybe bokštuotų pilių. Sustojome pas vynininką paragauti ir įsigyti Reino rislingo. Michelin‘as rekomenduoja prasukti ir Moselio upe, kuri įteka į Reiną ties Koblenzu. Moselio vynas, kurį, tiesa, pirkom jau prekybos centre – tiesiog puikus, o ir upė turbūt graži, nes žemėlapyje ypač vingiuota. Heide Park (Soltau). Vėl nulėkę vakarėjančiais greitkeliais apie 700 km, apsinakvojome Soltau prie pat parko šeimyniniame Gasthof‘e. Parke praleidome dieną. Vienas iš solidesnių Europoje parkų, pasižymi Guiness‘o rekordų knygoje užfiksuotais stačiausio nuolydžio pasaulyje (61°) mediniais amerikietiškais kalneliais ir kitų atrakcionų įvairove. Ekstremaliausi iš jų, judant į viršų būsimam nusileidimui, kelia mintis „ar parašiau testamentą“, „ar turiu su savim kokį dokumentą greitesniam kūno atpažinimui“. Parkas jau pagyvenęs, tad, priešingai, nei Legoland‘as, turi didelius medžius ir gražiai sutvarkytas.

Hamburgas

Tą patį vakarą po Heide Parko pašokome į už 70 km esantį Hamburgą. Labai savitas miestas, kur puikiai sutvarkytos gatvės, senamiesčio pastatai, kanalai, uostas dera su moderniais komerciniais centrais. Uosto krantinė nusėta vietinių laivų stotelėmis, kavinukėmis. Uosto kanale kitoje pusėje gražiai žiūrisi milžiniški keliolikos denių kruiziniai laivai. Krantinė veda link Žuvų turgaus (Fischmarkt), kuriame pasak literatūros, gali nusipirkti visko. Gaila, tačiau dėl vėlaus meto jis jau nedirbo. Atgal pasukome per Ribbestrasse (jei teisingai pamenu pavadinimą) – garsia miesto sekso industrijos arterija. Daugybė žmonių, barai kviečiantys šokiais ant stalų, specializuotos didžiulės sekso reikmenų parduotuvės, valkatos begulinėjantys tiesiog ant gatvės, įvairių tautybių ir odos spalvų vyrukai kažką aktyviai organizuoja. Šalutinėse gatvėse iš spec. pakraipos klubų visu garsumu plyšoja muzika (pirma valanda nakties!), pasieniais prezentuojasi panešiotos išvaizdos gražuolės, kurias dėl makiažo sluoksnio sunku atskirti nuo čia pat stypsančių transvestitų.

Atgal į Soltau, iš kurio ryte į Riugeno salą ir į Sassnitzo Neu Mukran kelto prieplauką. Riugenas priklausė rytų vokiečiams, tad kiek atšiaurokas, tačiau turi gražius smėlio skardžius, byrančius į Baltiją.

Bendrai kalbant, Vokietija pranoko lūkesčius ir sudaužė nežinia iš kur susidarytą stereotipą, kad yra neįdomi šalis. Per tas dvi savaites, manome, pamatėme paviršutiniškai tik mažą dalį įdomių dalykų. Verta kažkada sugrįžti.

Busiko draugas,

Deividas

Busiko kelionės po Europą,
www.busikas.lt