Trumpa santrauka

Aplankyti miestai/vietovės	Nuvažiuota	Visa kelionės trukmė	Apsistojimas	Įdomybės
Krokuva, Zakaponė, Tatranska Lomnica, Kežmorak, Spiška Kapitula	~2.300 km	12 dienų	Viešbutis	Kasprowky, Lomnickš Štit viršukalnės, Gryvald, Harlowa, Debno bažnyčios, Kežmarsky Hrad, Stara Lubovna, Spiš pilys, Bielianska Jaskyna urvai

Štai ir kelionės diena - liepos 19 d.

Stengiamės išvykti automobiliu kuo anksčiau, tačiau tik 6 val. 40 min. išvažiuojame iš Vilniaus ir pajudame Lenkijos kryptimi. Važiuojame  pernelyg neskubėdami ir 9 val. 11 min. pasiekiame Lietuvos – Lenkijos sieną ties Lazdijais. Galim pasidžiaugti Šengeno erdvės teikiamais privalumais: pasienis tuščias, stovi tik keli iš kelio išsukę keliautojų automobiliai. Niekeno netrukdomi važiuojame link Lomžos, toliau Ostrow Mazowecka ir pasiekiame Varšuvą. Keliai pernelyg nedžiugina, tačiau akivaizdus progresas, prisimenant ankstesnę situaciją. Lenkai itin daug dėmesio skiria eismo saugumui, todėl nereikia stebėtis, jog keliuose labai daug greičio matuoklių, įspėjamųjų ženklų su avarijų statistika kelyje. Visgi, matyti, kad lenkai apribojimų nelabai paiso ir spaudžia kur kas didesniu greičiu, negu leistinas kelyje. Beje, kelias eina tiesiai per miestelius, todėl laikantis visų greičiui keliamų apribojimų, labai toli nenuskubėsi. Išskyrus vieną nesėkmingą išsukimą į šoną, išvažiuojame iš Varšuvos ir toliau judame Krokuvos link. Netoli Krokuvos tenka pravažiuoti mokama autostrada, kuri taip pat sukelia nusivylimą: net pusė jos šiuo metu remontuojama, todėl netenka pasimėgauti greitesniu važiavimu automobiliu. Vakare, apie pusę devynių pasiekiame viešbutį Krokuvos prieigose ir čia liekame nakvoti. 

Liepos 20-oji. Papusryčiavę sukame Zakopanės link. Ši atkarpa šiuo metu taip pat tvarkoma, todėl stojame į automobilių eilę ir stebime priešais mus lėtai judančią koloną. Kelio atkarpa nuo Krokuvos iki Zakopanės nėra ilga: siekia kiek daugiau nei 130 kilometrų, tačiau prie Zakopanės esantį Zab kaimelį pasiekiame tik po dviejų su puse valandų. Šiame kaimelyje esantį viešbutį pasirinkome neatsitinktinai: aplinkui ramu, viešbutis įsikūręs 1023 m virš jūros lygio. Tiesa iki pačios Zakopanės dar reikia važiuoti apie 15 km. Zakopanė pasitinka automobilių kamščiais bei intensyviu turistų judėjimu. Pastebime, kad vidurdienį pasistatyti automonbilį mieste nėra lengva užduotis, nepaisant nemažo tam skirtų automobilių aikštelių skaičiaus. XIX a. viduryje nelabai žinomas kaimas šiandien išdidžiai tituluojamas Lenkijos žiemos sostine, sutraukiančia daugybę turistų. Pagrindinė Zakopanės gatvė Krupokwki drąsiai įvardinama kaip komercijos ir folkloro samplaika. Prekyba suvenyrais bei kitais tursitui patraukliais dalykais vyksta elegantiškų medinių vilų fone. Daugybė turistų, tiek vaikštančių, tiek sėdinčių kavinėse bei besiklausančių gatvės muzikantų. Trečiajame praėjusio šimtmečio dešimtmetyje tapusi viena populiariausių atostogų vietų, Zakopanė nepraranda savo patrauklumo ir šiandien, o ypač lenkų turistų tarpe. Čia galima pasigrožėti neįprasta mums architektūra, kuri dar žinoma kaip Zakopanės stilius, kurios pradininku laikomas Stanislaw Witkiewicz. Tai stilius, kuris adaptuoja tautinės architektūros elementus ir kartu sutekia komfortą gyventojams bet kokiu oru visus metus. Pasivažinėjame karieta, traukiama arklių. Beje, nuvažiuoti jais galima ir iki Kužnice, vietos, iš kurios prasideda daugybė kalnų maršrutų. Šis malonumas nėra iš pigiųjų: dviems kainuoja 50 zlotų, todėl važnyčiotojams tenka kantriai laukti išlaidauti norinčių turistų.

Liepos 21-oji. Po pusryčių nusprendžiame pasikelti į Kasprowy viršukalnę (1987 m virš jūros lygio), vienintėlę, kuri Tatruose gali būti pasiekiama keltuvu. Automobiliu iš Zab atvažiuojame į Zakopanę. Automonbilį pasistačius stovėjimo aikštelėje, reikia pasiekti Kužnice, į kurią važiuoja mikroautobusai. Na, o atkakliausieji tai gali padaryti pėsčiomis. Beje, turistai prie keltuvo pradeda rinktis kuo anksčiau, kadangi žmonių kėlimas į viršų yra ribojamas. Todėl nereikia stebėtis, kad atostogų metu ir esant geroms oro sąlygoms, prie keltuvo išsirikiuoja didžiulė eilė, kuri juda gana lėtai. Taigi, reikia apsišarvuoti kantrybe ir, atvykus prie keltuvo vėliau, tikėtis pasikelti į viršukalnę tik dienos gale. Beje, neturintys noro laukti, užlipti gali pėsčiomis, tokiu būdu sutaupydami daug brangaus laiko. Neatsitiktinai, reklaminiuose lankstinukuose rekomeduojama turistams atvykti į Zakopanę gegužės arba rugsėjo mėnesiais, kuomet dar nėra prasidėjęs atostogų įkarštis.

Liepos 22-oji. Dar naktį pradėjęs lyti lietus niekaip nenustoja. Viešbučio termometras rytą rodo tik +10 °C. Administratorė, paklausta apie orų prognozes, nežada nieko gero ir pridūrusi, kad tokie orai šiuo metu laiku retenybė, pasiūlo aplankyti vandens atrakcionų parką. Visgi apsisprendžiame aplankyti Lenkijos medinės architektūros šedevrus, kuriais garsėja Zakopanės regionas. Malopolska ir Podkarpacie regionais pietų ir pietryčių Lenkijoje eina žymusis medinės architektūros kelias. Tai ne tik bažyčios, bet ir kiti mediniai statiniai, kurie reprezentuoja įvairius istorinius laikotarpius bei vietos tradicijas. Aplankome Grywald XV a. medinę bažnyčią, garsėjančią išskirtine tapyba, Harklowa  XV-XVI a. bažnyčią bei Debno XV a. bažnyčią, laikomą viena išskirtiniausių Lenkijoje bei įtrauktą į UNESCO paveldo sąrašą. Beje, visos šios bažnyčios dieną rakinamos, tačiau kai kuriose paliekama galimybė pažvelgti į bažnyčios vidų pro gerai apsaugotas duris. Lietus nesiliauja lyti visą dieną, todėl grįždami sustojame pasižiūrėti mums neįprasto reginio: sparčiai tvinkstančios Dunajec upės, kurios krantus smėlio maišais bando ramstyti vietos gaisrininkų komanda.

Liepos 23-oji. Rytą vis dar lyja ir termometras nepakyla aukščiau +11 °C. Paliekame Zakopanę ir važiuojame Slovakijos link. Kelias sukasi Tatrų kalnais, tačiau iš ryto mašinų nėra daug. Gana greitai pasiekiame Lenkijos – Slovakijos pasienį. Galiausiai automobiliu nuvažiavę vos 50 km pasiekiame Tatranska Lomnica. Priešingai nei Zakopanėje čia kur kas mažiau žmonių. Tačiau viena priežasčių greitai tampa žinoma: dėl stipaus vėjo neveikia keltuvai. Apsistojame vienai šeimai priklausančiame pensione miestelio centre. Nusprendžiame aplankyti Kežmarok, miestą Spiš regione, išsaugojusį viduramžių dvasią. Tai nedidelis miestas, turintis 17100 gyventojų, administracijos teises įgijęs 1269 metais. Pagrindiniame skvere galima pasigrožėti miesto rotuše, o Hradna ulica gatve nesunkiai pasiekti Kežmarsky hrad pilį. Turistai gali apžiūrėti pilyje veikiančią ekspoziciją tik lydimi gido bei nurodytomis valandomis. Grupės įleidžiamos kas pusvalandį. Ekspozicija atspindi tiek istorinį, tiek kultūrinį miesto vystymąsį. Daug kartų perstatinėta pilis, šiandien išlaikė Renesanso formas. Toliau pasukame link Šv. Kryžiaus Bazilikos, pastatytos XIV a.. Bazilika atidaryta turistams, todėl galima pasigrožėti jos pagrindiniu gotikiniu altoriumi bei XV a. tapyba. Šalia Bazilikos – viena gražiausių ir seniausių Spiš regione varpinių, pastatytų Renesanso stiliumi. Kežmarok pasididžiavimu laikoma medinė protestantų bažnyčia, pastatyta nenaudojant metalinių detalių. 

Liepos 24-oji. Slovakija garsėja savo unikaliais karstiniais dariniais, todėl po pusryčių vykstame Tatranska Kotlyna link apžiūrėti Belianska Jaskyna urvo. Pasistačius automobilį stovėjimo aikštelėje, urvą per pusvalandį galima pasiekti pėsčiomis. Į urvą lankytojai įleidžiami tik grupėmis, lydimi gido. Perkant bilietą, rekomenduotina pasiimti informacinį lapelį, kadangi gidas pasakoja slovakų kalba. Eskursija trunka apie 70 minučių, per kurias nueinama 1,370 metrų. Urvas palieka neišdildomą įspūdį dėl susiformavusių stalagmitų bei  ežerų. Viena iš erdvių pavadinta Muzikos sale dėl gana geros akustikos, todėl čia vyksta muzikos koncertai. Beje, temperatūra čia siekia 5-6 °C. Po pietų vykstame į Stara Lubovna, kurioje aplankome Stara Lubovna pilį. Tai – XIII a. ginybinė pilis, pastatyta Didžiosios Vengrijos pasienyje su Lenkija. Pilies muziejuje pristatoma ekspozicija, susijusi su pilies ir Spiš miesto istorija.

Liepos 25-oji. Vyrauja stiprus vėjas ir vėl nedirba keltuvai. Aplankome Tatranska Lomnica įsikūrusį botanikos sodą, kuriame augimo sezonu galima apžiūrėti 270 rūšių augalų, reprezentuojančių Tatra kalnų florą. Likusią dienos dalį praleidžiame kalnuose.

Liepos 26-oji.  Nurimus vėjui, pradeda veikti keltuvai. Pagaliau galima pasikelti keltuvu į Skalnate Pleso (1751 m), o iš ten – į Lomnicky Štit viršūkalnę (2632 m). Nuo Lomnicky Štit atsiveriančia panorama pasigrožėti sutrukdė debesys, todėl dalį skirto laiko praleidome čia įsikūrusioje kavinėje.

Liepos 27-oji. Dieną praleidžiame kalnuose. Pasikeliame į Lomnicke sedlo (2189 m), o vėliau vienu iš maršrutų patraukiame link didžiojo krioklio ir Hrebionok, iš kurio nesunkiai galima pasiekti Stary Smokovec nauju funikulieriumi. Visi miesteliai nesunkiai pasiekiami geležinkeliu, todėl juo grįžtame iš Stary Smokovec į Tatranska Lomnica.

Liepos 28-oji. Šiandien paskutinė mūsų diena Slovakijoje, todėl nusprendžiame dar pasigrožėti jos unikaliais architektūriniais statiniais. Aplankome Spiš pilį, kuri laikoma didžiausia Centrinėje Europoje gynybine pilimi, įtraukta į UNESCO paveldo sąrašą. Seniausios pilies dalys datuojamos XI ir XII a. Beje, pilis sudegė gaisro metu 1780 m. ir vėliau nebuvo atstatyta. Pilyje veikia nedidelė ekspozicija, čia galima atsipūsti lauko kavinėje. Grįžtant sustojame apžiūrėti Spišska Kapitula, kurioje galima pasigrožėti Šv. Martyno katedra. Beje, Spiška Kapitula visą laiką buvo religiniu centru, todėl, neatsitiktinai čia  1995 m. lankėsi Popiežius Jonas Paulius II. Šv. Martyno katedroje, įtrauktoje į UNESCO paveldo sąrašą galima pasigrožėti gotikiniais altoriais, kurių vieną puošia unikalus paveikslas, kuriame atvaizduotas Šv.Mergelės karūnavimas. Toliau vykstame į Levoča, miestą, įsikūrusį dar XIII a. Čia galima pasigrožėti pagrindiniu skveru, kurį puošia viduramžių statiniai.

Liepos 29-oji. Automobiliu išvykstame iš Tatranska Lomnica Krokuvos link. Po pietų pasiekę Krokuvą ir įsikūrę viešbutyje, patraukiame į senamiestį. Beje, akivaizdu, kad viską pamatyti prireiktų gerokai daugiau laiko nei turime. Visgi spėjame pamatyti vieną gražiausių viduramžio skverų Europoje, Floriano vartus ir gynybinę sieną. Krokuva, laikyta vienu iš kultūros, komercijos ir administracijos centrų, šiandien itin mėgiama turistų. Pasikeliame ant Vavelio kalvos, pasigrožėti pilimi ir katedra, o grįžtame vienu iš seniausių Krokuvos rajonų – Kazimierz, kuriame gyveno gausi žydų bendruomenė.

Liepos 30-oji. Važiuojame namo. Maršrutas tas pats. Pasiekiame Varšuvą, Lomžą, toliau Ostrow Mazowecka ir Ogorodniki. Vakare pasiekiame Vilnių. Nuvažiavome 2300  km.

P.S. Dėkojame „Busikui“ už GPS navigacijos nuomą.

Renata ir Alvydas

Vilnius, 2008

Busiko kelionės po Europą,
www.busikas.lt