Trumpa santrauka

Aplankyti miestai/vietovės	Nuvažiuota	Visa kelionės trukmė	Apsistojimas	Įdomybės
Pietų Tirolio dalis Šiaurės Italijoje, Venecija	~5000 km	9,5 paros	Apartamentai pas vietinius gyventojus	Dolomitinės Alpės, Venecija

Šiais metais pasirinkome vieną iš geriausiu laikomu Italijos slidinėjimo kurortą Kronplatz (Plan de Corones) ir netoli (apie 30 km) jo esantį Alta Badia. Kelionių agentūrų paslaugos paprastai mūsų netenkina, tad kaip visada teko viską planuotis ir organizuotis patiems. Internete radome (rasteinerhof.it) ir prieš kelis mėnesius iki kelionės užsisakėme apartamentus su virtuve nedideliame kaimelyje St. Sigmund, apie 15 km į vakarus nuo Kronplatz. Kaina beveik 60 litų už parą vienam žmogui. El. paštu susirašinėjome angliškai, o kai nuvažiavom, pasirodė, kad šeimininkai kalba tik vokiškai ir itališkai, o angliškai moka tik rašyti. Ir apskritai, šiaurės Italijos Pietų Tirolio dalyje apie 80% vietinių gyventojų pagrindinė kalba yra vokiečių, o visi miesteliai turi du pavadinimus – vokišką ir itališką.

Dėl transporto priemonės nesukam galvos, mėgstam būti nepriklausomi, tad nuomojamės (busikas.lt) 9 vietų mikroautobusą, be stogo bagažinės, nes slides nuomosimės vietoje. Atstumas nuo Vilniaus iki pasirinktų apartamentų Italijoje – apie 1900 km. Važiuojam per Varšuvą, Brno, Vieną, Zalcburgą, Insbrucką.

Stojam tarpinės nakvynės Čekijoje Vyskov mieste. Nakvynę buvom taip pat rezervavome internetu , nors panašu, kad visai įmanoma rasti vietų ir be išankstinės rezervacijos. Kaina – 65 litai žmogui, dviviečiame kambaryje, su pusryčiais. Toliau mokamas kelias Čekijoje (apie 30 litų savaitei), mokestis už kelius Austrijoje (apie 27 litus savaitei), mokestis už autostradą Italijoje (vienkartinis, už atstumą, mūsų atveju apie 35 litus). Užsukam i Insbrucko geležinkelio stotį, kur paimam devintajį mūsų grupės narį. Italijos autostradoje ties išsukimu į kalnus papuolam į kamštį. Teko sugaišti apie valandą laiko. Apartamentus radom gan nesunkiai, su šeimininkais kalbamės daugiau gestais ir trumpom frazėm „Ok“, „Good“, „Danke“ – niekas iš mūsų nekalba nei vokiškai nei itališkai, bet svarbiausią dalyką – kaip rūšiuoti ir kur pilti šiukšles perprantame gan lengvai. Griūnam miegoti – priešaky turim pilnas šešias dienas atostogų. Planas toks: pirmas dvi dienas slidinėjam Kronplatz, trečią – Alta Badia, ketvirta diena – poilsis – važiuojam į Veneciją, penkta ir šešta – slidinėjam ten, kur kam labiau patiko per pirmas tris dienas.

Kronplatz (kronplatz.it). Per 105 km trasų. Beveik pusė jų – mėlynos, skirtos labiau pradedantiesiems, ir tikrai puikios raudonos, bei dvi ilgosios juodos, po penkis kilometrus ilgio kiekviena. Kalno Plan de Corones viršūnė 2275 m. Galima perčiuožti į gretimą viršūnę – San Vigilio (1200 m). Slidinėjom vasario pradžioje, jau prasidėjus pagrindiniam sezono laikui, tad nedidelių eilių (kartais tekdavo palaukti 2 - 3 min., o priešpietinio piko metu net iki 15 min.) prie keltuvų pasitaikydavo. Trasose sniego dangos storis apie 1 metrą, o šalia, jei tai šiaurinė kalno pusė, tai nedidelės pusnys, o jei pietinė ir dar be medžių – tai parudavusi žolė. Slėnyje sniego danga vos keli centimetrai, ir dar ne visur. Dienos bilieto kaina – 130 litų. Slidės su batais šešiom dienom – paprastos apie 330 litų, VIP – apie 430 litų. Nors jei paieškoti kur nuomos punkto kokiam nuošalesniam miestelyje, manau galima išsinuomoti gerokai pigiau, bet tada sudėtingiau užsinorėjus pasikeisti ar batus ar slides. Ir apskritai, Italijoj viskas kiek brangiau negu Austrijoje – tiek slidinėjimo pasas, tiek slidžių nuoma, tiek kainos kavinėse ant kalno. Nors reikia pasakyti, kad jei ir toliau Lietuvoj gyvenimas taip gerės, tai jau kitą žiemą pavalgyti Vilniaus kavinėse bus gerokai brangiau nei Italijoj ant kalno. Lazaniją čia galima suvalgyti už 20-30 litų (beje čia ji visai kitokia – didesnė, skanesnė nei mūsų nepamainomose Vilniaus picerijose), guliašinę sriubą už 20 litų, išgerti kavos už 7-10 litų, arba 200 ml puikaus karšto vyno už 8-10 litų (atitikmuo Vilniaus kavinėse  – 100 ml karšto “rašalo” už 7 litus).

Alta Badia (altabadia.org) – kurortas priklausantis garsiajam slidinėjimo žiedui Sellaronda, kas reiškia, kad pradėjus čiuožti viename kurorte ir pasinaudojant susisiekiančiom trasom, galima nenulipant nuo slidžių išbandyti per 1000 kilometrų trasų. Pats Alta Badia turi apie 130 km trasų, vyrauja mėlynos ir raudonos, juodų nedaug. Kalno viršūnė Pizz la Villa 2077 metrų aukštyje.

Poilsio dieną aplankėme Veneciją. Nors važiuoti tereikėjo apie 280 km, bet pusę iš jų – dolomitinėmis Alpėmis, tad kelionė į vieną pusę truko beveik 4 valandas. Vėl neišvengėme kamščių autostradoje prie Venecijos. Miestelis, čia nėr ką ir ginčytis, labai gražus, bet dėka didelių turistų srautų ilgai jame išbūti neįmanoma. Vakare grįžę į Alpes pasilepinome pirčių ir baseinų komplekse Risconėje (50 litų – keturios valandos pirčių komplekse su apie 10 skirtingų pirčių ir keli baseinai, tarp jų ir vienas su šiltu vandeniu, atvirame ore. Visur pirtyse šlepetės privalomos, maudymukai draudžiami.).

Na ir pačios smagiausios dvi paskutinės dienos, kai jau organizmas pripratęs prie krūvio, nebespaudžia sunkūs batai, ir ant slidžių jautiesi geriau negu be jų...

Namo grįžtam jau be tarpinės nakvynės, šį kartą pasirinkom kitą maršrutą – per Miuncheną, kur oro uoste palikom devintąjį komandos narį laukti skrydžio į Dubliną, toliau beveik siekiam Dresdeną, vėl Varšuva, Lomžos begaliniai rūkai ir vėl Lietuva. Džiugu, kad keliaujant vakarų kryptimi išnyko tokia savoka kaip pasienio kontrolė – vieną dieną  ji dingo ir ... nieko neatsitiko.

Pabaigai keli patarimai galvojantiems pirmą kartą važiuoti slidinėti. Teko slidinėti Slovakijoj, Čekijoj, Austrijoj, Italijoj – įvertinus kainas, kokybę, atstumą siūlyčiau rinktis Austriją. Su sąlyga, kad mokate idealiai rūšiuoti šiukšles. Čia kiek pigiau nei Italijoj, o ir paslaugų kokybė geresnė. Jei mėgstate gyventi įdomesnėse vietose, nei penkių žvaigždučių viešbutyje „all inclusive“ trasų apačioje, galite pamėginti Čekiją – ten dar galima rasti tikrų kaimo sodybų kalnuose, iki kurių privažiuoti įmanoma tik apledėjusiu keliuku kalno šlaitu ir būtinai su grandinėmis ant ratų. Kur troba šildoma malkomis, o rūbai džiovinami ant krosnies. Žinoma ir malkų atsinešti ir krosnį pakurti teks pačiam. Vakare įgriuvęs į vietinį kaimo barą jau randi tau rezervuotą vakarykštį stalą – su užrašu „Lituania“.O jei jūsų 7 - 9 žmonės ir neskrendate lėktuvu, tai tikrai visiems smagiau važiuoti nuomotu mikroautobusu nei dviem nuosavais automobiliais. Saugiau (daugiau vairuotojų) ir pigiau taip pat. Jei taip nuspręsit – galėsiu nuomotoją rekomenduoti.

Busiko draugas,

Arūnas Gudinavičius

Busiko kelionės po Europą,
www.busikas.lt