Trumpa santrauka

Aplankyti miestai/vietovės	Nuvažiuota	Visa kelionės trukmė	Apsistojimas	Įdomybės
Steinach, Saalfeld, Bad Lagensalza, Weimar, Deesbach, Pirna, Pillnitz, Dresden	~3300 km į abi puses	6 dienos	Viešbučiuose	"Fėjų grotas", Kofuku no Niwa japoniški sodai, Hainich nacionalinis parkasteinach,  Steinach apylinkės, Bad Lagensalza, Bastei

Kelionė į Tiuringiją (Thüringen)2008 m. rugpjūčio 3 – 8 d.

Vietoje prologo

Kažkada pavasarį visa mūsų nedidelė 4 asmenų kompanija vieningai nutarėme, kad savo atostogų metu, vasarą, vyksime į Vokietiją. Šalis ši, kaip žinia, nėra menka – visos neapvažiuosi per niekingai trumpą savaitės laikotarpį (lygiai tiek galėjome sau leisti palikti gimtąją šalį gyvuoti be mūsų) taigi, prieš ruošiantis kelionei, pirmiausia teko nuspręsti, kurį regioną (federalinę žemę) pasirinkti. Čia kolektyvas pasidalino į dvi stovyklas: architektūros - urbanistikos mėgėjų (su aiškiai išreikšta viltimi pažinti kiek galima daugiau vokiško alaus rūšių) ir gamtininkų - žygeivių, manančių, jog tikrąjį užsienio šalies grožį galima suvokti ne per bokalo stiklą žvelgiant į rotušės aikštę, o tiktai pasiklydus kur nors girioje ar dar geriau – kalnuose, kur turimus mobiliuosius telefonus aptarnaujančių tarnybų automatinės sekretorės praneštų mūsų ieškančiai gelbėtojų grupei jog “abonentai šiuo metu yra nepasiekiami arba už ryšio zonos ribų”. Šitaip diskutuojant gimė mintis vykti į Tiuringijos žemę, nuo seno garsėjančią savo giriomis ir kalvomis, pakeliui aplankant Saksonijos sostinę – Drezdeną.

Paieškos interneto erdvėse atvedė mus prie pasiūlymo pailsėti kalnų slėnyje įsikūrusiame ir Tiuringijos miškų apsuptyje esančiame Steinach’o miestelyje. Mūsų turimo Europos šalių automobilių kelių atlaso sudarytojai manė būsiant negarbinga pažymėti visus įmanomus miestelius ir kaimus popieriuje, šitaip atimant iš potencialių keliautojų savarankiško atradimo džiaugsmą, taigi teko “Busike” išsinuomoti Vlado balsu kalbantį navigacijos įrenginį “Tom-tom”, kelionės metu švelniai mūsų pramintą “Vladuku”, kuris keliaujant per Lenkijos teritoriją atsiliepdavo tiktai šaukiamas “pan Wladyslaw”.

Lenkija

Apie Lenkijos kelių ypatumus yra parašyta ir papasakota tiek daug, kad net ir pirmą kartą jais važiuojantis tūlas tautietis nesugebės akcentuotai išreikšti jokios naujos minties apie Lenkijos kelius nei gimtąja, nei rusų - tiurkų kalba. Pasakysiu tik tiek, kad “Vladuko” pasiūlytas maršrutas per Lenkiją nesusilaukė palaikymo iš puikiai Lenkijos kelius išmanančio mūsų vairuotojo pusės, kuris pasirinko gal ne patį trumpiausią, bet neabejotinai greitesnį kelią Warszawa - Częstochowa - Opole - Wroclaw - Jędrzychowice/Zgorzelec.

Tiuringija. Aplankytos vietos

Sukorę apie 1400 km atstumą ir užtrukę kelyje beveik 16 valandų (įskaitant kelis trumpus stabtelėjimus ir valandos trukmės pietų pertrauką Grodziec miestelyje esančioje ir savo pavadinimą “Dobre jadło” atitinkančioje užeigoje) atvykome į Steinach. Įsikūrėme svečių namuose “Landhaus Walderholung“, kurį mielai rekomenduotume bet kuriam likimo vingių į Tiuringiją nublokštam keliautojui (daugiau info žr. adresu landhaus-walderholung.de).

Saalfeld miestelis (žr. saalfeld.de), šiemet švenčiantis savo įkūrimo 800-ąsias metines, ir jame esantis “Fėjų grotas”. Guiness‘o rekordų knygos sudarytojai atitinkamu įrašu knygoje yra įvertinę unikalų Saalfeld’o požemių gamtinį spalvingumą (daugiau info ir foto žr. adresu: feengrotten.de), kuriuo galėjome pasigrožėti ir mes.

Bad Langensalza miestelis (žr. bad-langensalza.de), turintis daugybę sodų ir parkų: botanikos, japonišką, rožių, magnolijų ir kt.

Dėl laiko stokos spėjome apeiti tiktai senamiestį ir apsilankyti japoniškame sode Kofuku no Niwa (japon. – palaimos sodas), kuris mums paliko labai gerą įspūdį (žr. bad-langensalza.de/tourismus-freizeit/parks-gaerten/japanischer-garten/index.html).

Už miesto esančiame Hainich nacionaliniame parke pasivaikščiojome palei medžių viršūnes įrengtu taku. Tikrai verta dėmesio vietelė! (daugiau info žr. nationalpark-hainich.de/erleben/baumkronenpfad.html).

Pajutę, kad mūsų organizmai lepinami gardžių ir, kas svarbiausia, sočių pusryčių ir vakarienių viešbutyje ėmė rinkti papildomus kilogramus, nutarėme skirti jiems rimtesnio fizinio krūvio dozę. Vieną gerą pusdienį paskyrėme vaikščiodami paskui tam reikalui nusisamdytą “nordic walking” (kas tai yra, žr. plačiau http://en.wikipedia.org/wiki/Nordic_walking) instruktorių Steinach’o apylinkių miškais ir kalneliais. Apie šį iš pirmo žvilgsnio visai nekaltą ir, žiūrint iš šalies, kiek juokingą užsiėmimą visai mūsų kompanijai iki kelionės pabaigos priminė maudžiantys kojų, rankų, juosmens ir nugaros raumenys.

Vieną pilną dieną paskyrėme išvykai į Weimar’o miestą, po I-ojo Pasaulinio karo tapusį Vokietijos demokratijos lopšiu, kurį taip pat išgarsino jame gyvenę poetai J. W. Goethe ir F. Schiller, kompozitoriai J. S. Bach, F. Liszt, R. Strauss, R. Wagner, H. Berlioz, filosofai A. Schopenhauer ir F. Nietzsche, aktorė Marlene Dietrich ir kitos įžymybės. Pasivaikščioję ypatinga dvasia persmelktomis senamiesčio gatvelėmis, kupinomis žalumos ir gatvės muzikantų, jautėmės pakylėti. Kai apėjome visą šimtamečių medžių pilną miesto parką, savo teigiamas emocijas ir gyvybinę energiją pastiprinome puikiu Wernesgrüner alumi, kuris mums padėjo atgauti jėgas ne prasčiau nei pavėpusio jaunikio išrinktąją per Baltąjį tiltą pernešusio galiūno Ž. Savicko vartojamas „Vytauto“ mineralinis vanduo.

Grįždami į mūsų laikinais namais tapusius svečių namus, pakeliui užsukome į Deesbach’o kaimelį, įsikūrusį Kirchberg (784 m), Himmelsleiter (774 m) ir Schanze (786 m) kalnų apsuptame miškingame slėnyje. Gavę čiabuvių rekomendacijas, patraukėme vienu iš keleto turistinių takų, vedančiu į girią, rinkdamiesi įspūdžius ir karvių - alpinisčių ganyklose gausiai nokstančias gervuoges.

Miestelis Pirna yra vadinamas vartais į Saksonijos Šveicariją, taigi vykdami į šį regioną mūsų navigatoriui nurodėme minėto miestelio pavadinimą. Vadovaudamiesi kelio ženklais nesunkiai radome kelionės tikslą – Bastei. Taip yra vadinama dešiniajame Elbės krante tarp kurorto Rathen ir miestelio Wehlen esanti uolėta vietovė su beveik 200 m aukštyje virš upės esančia apžvalgos aikštele, nuo kurios atsiveria nerealus vaizdelis (žr. daugiau oberelbe.de/tourist/sw/wandern/bastei.htm). Netoliese įsikūręs viešbutis ir kelios maitinimo įstaigos. Neatsispyrėme gardžiam kepamų dešrelių kvapui, todėl čia pat vietoje atidavėme duoklę ne tik savo sieloms (akims) bet ir kūnams (pilvams).

Patarimas vykstantiems į Bastei: nesustokite pirmojoje automobilių stovėjimo aikštelėje, nuo kurios iki pačios Bastei dar reikės važiuoti mokamu autobusu arba, taupant eurus, kulniuoti pėstute gerus 3-3,5 km. Likus maždaug 500 m iki vietos yra dar viena mokama automobilių parkingo aikštutė, kurios paslaugomis mes ir pasinaudojome.

Tolesnį kelionės maršrutą į netoliese esantį Dresden’ą suplanavome taip, kad kelias eitų per rytinį priemiestį vadinamą Pillnitz. Čia aplankėme puikius baroko architektūros (su rytietiškais akcentais) rūmus ir juos supantį botanikos sodą (plačiau žr. pillnitz.com/schlopa.html).

Gerą popietę praleidome vaikštinėdami po Dresden’o centrą. Miesto centras savo architektūra, spalvomis, tiltais ir dar kažkuo primena sumažintą Prahos senamiesčio versiją.

Automobilį palikome požeminėje stovėjimo aikštelėje, o patys liftu pasikėlėme į aikštę tiesiai priešais vieną įspūdingiausių miesto statinių – Frauenkirche – vok. moterų (ponių) bažnyčią (daugiau žr. frauenkirche-dresden.de/). Kaip dori katalikų krašto atstovai sąžiningai apėjome visą statinį ir nepagalėjome po 8 € vienam asmeniui už malonumą pasikelti į bažnyčios aukščiausiame kupole įrengtą apžvalgos aikštelę.

Su giliu liūdesiu turėjome patys sau pripažinti, kad šįkart turime per mažai laiko aplankyti Dresden’o Senųjų Tapybos Meistrų (Rafaelio, Džordžonės, Ticiano, Botičelio, Rembranto, Albrechto Diurerio, Rubenso, El Greko, Klodo Loreno ir kitų) paveikslų galeriją (daugiau žr. skd-dresden.de/en/museen/alte_meister.html), tad pasitenkinome apžiūrėdami išties įspūdingą Zwinger rūmų ansamblį, kurio viename sparne ir yra įsikūrusi galerija, deja, tik iš išorės. Sau pasižadėjome kada nors būtinai čionai sugrįžti ir apsilankyti pačioje galerijoje.
Liūdesį malšinome užgerdami Warsteiner alumi ir užkąsdami liepsnojančiais vietnamiečių restorano patiekalais Knaipenštrasėje (vok. – Smuklių (užeigų) gatvėje).

Vietoje epilogo

Aplankėme tiktai mažą Rytų Vokietijos dalelę, tačiau vieningai nutarėme, kad ateityje pasistengsime taip planuoti savo keliones, kad kuris nors Vokietijos regionas būtinai į jas patektų.

„Busiko“ draugas

Augustas ir co.

Busiko kelionės po Europą,
www.busikas.lt